Istorijos mokytojas D. Karvelis apie džiaugsmą ir pareigą eiti mokytojo keliu

Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Deimantas Karvelis gali didžiuotis daugiau nei 30 metų mokytojo karjera. Ir tai – ne tik darbas su mokiniais! Praėjusių metų Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas šiam specialistui įteiktas už aktyvią bei veiksmingą metodinę veiklą gimnazijoje ir visoje Lietuvoje, už dviejų akademinių istorijos mokslo monografijų bendraautorystę, taip pat už pilietiškumo renginių ir istorinių edukacinių kelionių mokiniams gimnazijoje organizavimą.

Iš istorijos galima išmokti visko

Metų mokytojo apdovanojimams D. Karvelį nominavo ne tik kolegos, bet ir mokiniai, labai vertinantys mokytojo darbą. Paklaustas, kaip apibūdintų sėkmingą pamoką, Deimantas sako, jog toks receptas turi daug ingredientų. „Pirma – tai paties mokytojo tikėjimas savo mokomojo dalyko svarba jauno žmogaus ugdyme. Ne tik laikantis Bendrųjų ugdymo programų suformuluotų imperatyvų, kuriuos valstybinė švietimo politika dažnai keičia, bet siekiant parodyti mokiniams, jog konkretus dalykas yra reikalinga jų bendrojo išsilavinimo dalis. Antra, profesionalus ir atsakingas mokytojo pasiruošimas kiekvienai pamokai. Galiausiai – nuoseklus mokytojo siekis padaryti mokomąjį dalyką įdomiu. Mokiniams labai sunku motyvuotai mokytis dalyko, kuris jiems nėra įdomus ir įtraukus savo turiniu arba jeigu jie nepajaučia, kad mokytojas pats dega tuo įdomumu“, – vardija specialistas.

D. Karvelis sako, kad istorijos dalykas savo turiniu ir paskirtimi turi milžinišką potencialą pateikti ją įdomiai. „Keičiasi epochos, žmonių kartos, technologijos, tačiau žmonių sielos, pasirinkimai, nuodėmės nesikeičia amžiais. Tautų ryšiai, ūkio raidos tendencijos, karų istorija, pasaulėžiūrų vingiai, meilės ir neapykantos raiška visada atsikartoja, tik gal kiek kitokiomis formomis. Dėl to istorija kaip mokomasis dalykas turi savyje branduolinį užtaisą – iš jos tikrai galima mokytis. Nemokamai. Nuolat. Beveik visko“, – įsitikinęs pedagogas. Jo patirtis rodo, kad įtikinus mokinius, jog iš istorijos galima mokytis, pasidaro lengva jos mokyti ir atsiveria galimybė iš tikrųjų ugdyti jų kritinį mąstymą, kuris yra kelias mokiniams patiems ieškoti ir siekti savojo pašaukimo.

Svarbiausia – abipusė pagarba

32 metų patirtį sukaupęs mokytojas ekspertas yra dirbęs įvairiose mokyklose, su įvairių amžiaus grupių mokiniais ir skirtingo dydžio klasėmis. Kiekviena iš patirčių patvirtino, kad ryšys tarp mokytojo ir mokinio yra išskirtinai svarbus. „Tobulas santykis tarp mokytojo ir mokinio yra tada, kai mokykla ir vienam, ir kitam tampa ne skaistykla, bet antraisiais namais, t. y. kai mokinys noriai eina į pamokas, o mokytojas vasaros atostogų metu nesulaukia, kada galės sugrįžti į mokyklą. Tai tarsi iliuzoriškas, utopinis, tačiau įmanomas siekis. Tokiam santykiui reikalingos kelios sąlygos: beatodairiška mokytojo nuostata kiekvienam mokiniui duoti geriausia, ką jis gali, neskirstant mokinių į „mylimukus“ ir kitus, bei besąlyginė mokinio pagarba mokytojui ir pasitikėjimas juo. Pastarojo dalyko šiuolaikinė mokykla labai stokoja. Drįsčiau tvirtinti, jog netgi sovietinėje mokykloje buvo žymiai daugiau pagarbos mokytojams. Kai pats buvau mokiniu, neįsivaizuojamu dalyku buvo, kad mokinys, susitikęs mokytoją gatvėje nepasisveikintų ar susidūręs su juo mokyklos tarpduryje pagarbiai nepraleistų jo į priekį“, – skirtumus įvardija mokytojas. 

D. Karvelis sako, jog šiuolaikinė mokinių karta dažnai sukuria zombie įvaizdį, kai mokyklos koridoriuose nepaleidžia iš rankų mobilių telefonų, nuo kurių negali pakelti akių ne tik į dangų, bet ir į esantį šalia: „Liberalios ir vartotojiškos visuomenės laikmetyje, kai beatodairiškai trinamos ribos tarp vertybių, kai šeimos pasaulyje nelieka dėmesio ir laiko vaikų ugdymui, kai DI tampa mokytoju, šiuolaikinė mokykla, norėdama surasti tikrąją prieigą prie vaikų, susiduria su dideliais iššūkiais.“

Pedagogo siekis – kad santykis tarp mokytojo ir mokinio būtų abipusiškai pagarbus ir, jei įmanoma, draugiškas. „Manau, kad pats geriausias įvertinimas mokytojui yra ne tada, kai jis laupsinamas ar pats liaupsinasi socialiniuose tinkluose, ne tada, kai jam suteikiamas Metų mokytojo apdovanojimas, o tuomet, kai jį netikėtai aplanko kažkada mokyklą baigę jo mokiniai ir su dėkingumu prisimena tai, ką gavo iš jo, tačiau įvertina tai tik po kurio laiko. Čia kaip didžiojo sporto pasaulyje. Mokytojas mokiniui yra tarsi pirmasis gyvenimo treneris. Ir jei ateina laikas, kai jaunas žmogus susiranda savo mokytoją, tai yra pati didžiausia nominacija ir įkvėpimas jam. Įrodymas, kad… pavyko“, – sako pedagogas.

Nepagydoma istorijos liga

Sėkmingas dalyko dėstymas mokykloje – ne vienintelis mokytojo pasiekimas istorijos srityje. „Visas mano gyvenimas sukasi aplink istoriją. Tai ir istorijos didaktika – darbas mokykloje, istorijos vadovėlių rašymas, Nacionalinės mokinių istorijos olimpiados organizavimas, ekspertinė veikla. Taip pat ir XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tyrinėjimai – mokslo monografijų ir straipsnių publikavimas, istorinė rekreacija – teminių pažintinių istorinių kelionių rengimas ir vedimas, istorijos mokslo populiarinimas – straipsniai, viešos paskaitos įvairioms tikslinėms grupėms“, – vardina specialistas. Visomis veiklomis Deimantas Karvelis džiaugiasi vienodai, ypač pavykus sukurti kažką, kas naudinga kitiems. Pradėjęs eiti mokytojo keliu, kartu pasirinko mokslininko takelį ir susirgo istorijos liga nepagydomai: „Supratau, kad tai nepalyginamai ilgesnė kelionė, nei Magelano kelionė aplink pasaulį. Ieškant neatrastų dalykų, su daugybe nežinomųjų, pilna romantikos ir tuo pat metu sunkaus, juodo darbo. Mėginti prisiliesti prie to, kas kadaise mirė, atgaivinti naujam gyvenimui ir pasidalinti tuo su kitais yra tikrai jaudinantis dalykas. O gal net ir pareiga tiems, kurie ėjo iki mūsų.“

Pedagogo nuomone, norint neperdegti šiame darbe, svarbūs du veiksniai – Darbo rezultatai ir geras mikroklimatas. „Kai matau mokinių akademinę pažangą, kai jie gerai išlaiko istorijos VBE, kai jų akyse pastebiu pasitenkinimą praėjusia pamoka, kai gaunu mokinių tėvų laiškus, kuriuose skaitau, kad anksčiau neįdomi istorija jų vaikams tapo įdomia – tai įkvepia. Kaip ir geras mikroklimatas tarp dirbančiųjų mokykloje, kai gera eiti ne tik į klasę, bet ir į mokytojų kambarį“, – įvardija Deimantas ir sako, jog tai pirmiausia priklauso nuo mokyklos vadybos. „Savo karjeroje jų patyriau visokių: ir demokratinių, ir autokratinių, ir oligarchinių. Pirmas variantas suburbia mokytojų kolektyvą kaip veiksmingą kumštį, kuriame pasilpus vienam, kiti visada atbėgs ir pakels tavo svyrančias rankas. Pastarieji du kuria psichologines ir darbines įtampas, segreguoja mokytojus, neleidžia jauniems mokytojams pilnai atskleisti savo potencialo arba trukdo patyrusiems mokytojams jį panaudoti pagal paskirtį viešojo intereso labui. Turiu sumanymą kada nors apie tai parašyti daugiau, nei straipsnį“, – išduoda mokytojas.

Specialistas niekada neturėjo minčių pasukti savo karjerą kita linkme. Nepaisant to, kad mokytojo profesija yra viena sunkiausių ir Lietuvoje nėra prestižinė nepaisant siekių tokia tapti: „Per 35 nepriklausomybės metus švietimo politika Lietuvoje niekada nebuvo valstybės prioritetu. Priešingai, ji visada buvo strateginių valstybės tikslų paraštėje. Paradoksalu, jog norint įgyvendinti LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintas valstybės vystymosi gaires – sukurti pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę – švietimo politika, kuri remiasi tik anachronistiniais ir deklaratyviais politikų priešrinkiminiais pažadais padaryti mokytojo profesiją prestižine, neturint tam jokios politinės valios, yra pasmerkta.“

Tačiau nors švietimo politika D. Karvelio nedžiugina, jis sako, jog tai vis dėlto ne tik jo veikla, iš kurios valgo duoną, ne tik mėgstamas darbas, bet ir pomėgis. „Istorija man yra kaip daugiabriaunis gyvenimo deimantas. Tai buvimas tame, kam esi pašauktas. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi užsiimti tuo, kam yra pateptos jo rankos arba lūpos. Mano atveju tai, turbūt, tyrinėti praeitį ir mokyti jos pamokų kitus“, – sako D. Karvelis.

Nors mokykloje Deimantas gerai mokėsi visus dalykus, istorija jau tada traukė labiausiai: „Mokykloje Jonavoje turėjau nerealią istorijos mokytoją Gražiną Dabušienę. Nors dar buvo sovietmetis, tačiau kiekviena jos pamoka buvo ypatinga. Laukdavau jų sėdėdamas pirmame klasės suole. Jau tada pažinau istorijos kaip humanitarinės disciplinos gylio kontūrus ir nepaprastą jos patrauklumą. Dėl to visad liksiu dėkingas savo istorijos mokytojai. Mokytojai iš didžiosios raidės.“

Mes taip pat dėkojame pedagogui už atvirą pokalbį ir pasišventimą savo profesijai bei linkime, kad visuomet suptų pagarbą aplinkiniams ir istorijai jaučiantys žmonės.