Metų mokytoja Sigita: „Mėgaujuosi virš dvidešimt porų, į mane nukreiptų bei su meile ir pasitikėjimu žiūrinčių vaikiškų akių spindesiu“

Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą laimėjusios Vilniaus lopšelio-darželio „Pilaitukas“ priešmokyklinio ugdymo mokytojos-ekspertės Sigitos Norvilienės nominacijoje netrūko pagyrimų iš kolegų. Pedagogė vertinama už įvairias iniciatyvas, švietimo projektų įgyvendinimą, naujas metodines priemones, platų šiuolaikinių technologijų taikymą ir dalijimąsi visomis šiomis žiniomis su kolegomis, ir, ne mažiau svarbu, už gražaus ir prasmingo ryšio kūrimą su savo auklėtiniais.

Sigita, ar galite sakyti, jog dirbate svajonių darbą?

Šiandien aš drąsiai galiu sakyti, jog dirbu savo svajonių darbą, kur mane supa ne tik mylintys vaikai, bet ir motyvuotas, pozityvus, inovatyvus ir net beprotiškiausius sumanymus palaikantis kolektyvas.

Dar būdama vaiku žinojau, jog užaugusi būsiu mokytoja. Vaikystėje mano mokiniais vasaros atostogų metu tapdavo jaunesni giminės vaikai. Po intensyvių mokslų vasaros atostogų metu, sunkiai nusivalydavo ant sekcijos durų nuo kreidos likusios baltos dėmės. Na, o užaugusi, jau daugiau kaip dešimt metų, kiekvienais mokslo metais, mėgaujuosi virš dvidešimt porų, į mane nukreiptų bei su meile ir pasitikėjimu žiūrinčių vaikiškų akių spindesiu.

Net idealiuose darbuose netrūksta iššūkių ir sunkumų. Kas jūsų profesijoje yra sudėtingiausia?

Priešmokyklinio ugdymo mokytojai savo darbe susiduria su daugybe iššūkių ir sunkumų, čia labai svarbi ne tik mokytojo kompetencija, profesionalumas, bet ir kūrybiškumas bei empatija. Kūrybiškumo prireikia siekiant atliepti individualius vaikų poreikius bei įtraukti šeimas į ugdymo(si) procesą. Priešmokyklinio amžiaus vaikai dažnai patiria emocinių sunkumų, tad dažnai tenka būti emociniu palaikytoju. Tačiau didžiausiu iššūkiu, su kuriuo, manau, susiduria kiekvienas savo darbą be galo mylintis ir visa širdimi jam atsidavęs mokytojas, įvardinčiau mokėjimą dirbti organizuotai, kad liktų laiko sau, savo šeimai bei laisvalaikiui. Kiekvienas darbas yra kupinas iššūkių ir sunkumų, kiekvienas iššūkius priimame skirtingai, bet be jų gyventi būtų nuobodu. Aš stengiuosi kiekvienos dienos iššūkius priimti kaip naują patirtį, iš kurios pasimokau ir atvira širdimi žengiu į kitą dieną.

Plačiau papasakokite, kurie jūsų mokymo metodai atnešė labiausiai džiuginančių rezultatų, kas smagiausia vaikams?

Žmogus visuomet yra kupinas svajonių, vienas įgarsina, kitas nutyli. Bet mano patirtis rodo, kad svajoti reikia garsiai. Turėjau svajonę ugdymo įstaigoje įrengti tyrinėjimų ir atradimų laboratoriją, kurioje visos tyrinėjimams, stebėjimams bei bandymams atlikti reikalingos priemonės būtų po ranka. Kol tyliai svajojau, svajonė ir tebuvo svajone. Kai pokalbio su darželio direktore Rasita metu pasvajojau garsiai, svajonė šviesos greičiu virto realybe. Tai buvo puiki, ir kaip laikas parodė, su kaupu pasiteisinusi idėja, nes šiuo metu ši erdvė yra mėgstamiausia vaikų erdvė, kurioje mokymasis vyksta per patyrimą.

Didžiausia svajonė įgyvendinta, bet gi vietoje nustygti yra sunku, ir čia pasitaikė informacija apie visuomenės aplinkosauginio švietimo projektus. Pabandėme, kartu su komanda sudalyvavome konkurse, sakėme vienerius metus sudalyvausime, bet vieneri metai išsitęsė jau į penkerius. Kodėl? Ogi todėl, kad matome kaip projektinės veiklos sutelkia bendruomenę, ugdo aplinkosauginį raštingumą ne tik vaikų, bet ir visos bendruomenės.

Taip pat ugdymo(si) procese plačiai naudoju savo kurtas metodines priemones, kurių dėka pavyksta ne tik paįvairinti bei sklandžiai individualizuoti ugdymą, bet ir suteikia vaikams daug džiaugsmo bei padeda siekti puikių rezultatų.

Taip pat vadovaujatės „ugdymo be sienų“ koncepcija – su vaikais mokotės ir už darželio ribų. Daug kas šį metodą dar tik atranda, nes susiduria su organizaciniais iššūkiais, tėvų nepritarimu, galų gale nenori prisiimti tokios didelės atsakomybės už vaikų saugumą. Kaip jums pavyksta susitvarkyti su šiomis užduotimis?

„Ugdymo be sienų“ koncepcija – vienas iš aktyviai ugdymosi procese mano taikomų metodų. Tai neįkainuojama patirtis vaikams. Mano nuostata – geriau vieną kartą pamatyti, negu kelis kartus išgirsti. Aš tikrai suprantu, jog tai didelė atsakomybė pedagogui, bet kai tu su vaikais keliaudamas, veikdamas kitokioje erdvėje matai, kiek džiaugsmo jiems suteikia tokios veiklos, tuomet ir atsakomybė pečių nespaudžia. Na, o tėveliai, gal visuomet iki šiol man pasitaikė pozityvūs, o gal tiesiog pasitikintys ir tikintys manimi, nes su pasipriešinimu veikloms už darželio ribų niekuomet neteko susidurti. Kažkaip atvirkščiai, paskatina, ir net pasiūlo idėjų kur galėtumėme nukeliauti su vaikais.

Jums puikiai sekasi į veiklas integruoti ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės šioje srityje?

Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracija visuomet buvo ir manau visuomet bus jautri tema. Šiuo metu dar ir labai aktuali. Čia vieno recepto ar vieno patarimo nėra, tiesiog manau, pirmiausia reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra, nesistengiant jo pakeisti. Tiesiog būti šalia, pastebėti jo poreikius ir sunkumus, padėti juos įveikti. O svarbiausia, nežiūrėti į vaiko poreikius kaip į trūkumą, juk jis irgi turi unikalių savybių, gebėjimų, pastebėkime ir pastiprinkime juos.

Iš jūsų mokosi mažiau patirties turintys kolegos, taip pat esate ne tik darželio, bet ir tarptautinių projektų, akcijų, konkursų organizatorė bei pagrindinė kuratorė. Iš ko pati mokotės ir semiatės naujų idėjų?

Aš nuolat siekiu tobulėti ir įgyti naujų žinių bei idėjų iš įvairių šaltinių. Tai apima tiek kolegų patirtį ir bendradarbiavimą su jais, konferencijas, mokymus, įvairias tarptautines platformas ir šiuolaikines tendencijas. Pirmiausia, mokausi iš savo kolegų, nes jų įžvalgos, kūrybiškumas ir praktinė patirtis man dažnai suteikia naujų idėjų. Taip pat analizuoju šiuolaikinius mokslinius tyrimus ir kūrybinius procesus, dalyvauju įvairiuose seminaruose, konferencijose ir kūrybinėse dirbtuvėse, kurios padeda ne tik įgyti naujų žinių, bet ir atrasti naujas kūrybines kryptis.

Atrodo, kad dienoje neturite nei vienos laisvos minutės. Kas padeda jums neperdegti?

Nors darbų ir atsakomybių tikrai netrūksta, kad išvengčiau perdegimo stengiuosi subalansuoti darbus ir asmeninį gyvenimą – skirti laiko savo mėgstamiems užsiėmimams, kurie atpalaiduoja ir suteikia džiaugsmo. Tai knygų skaitymas, metodinių priemonių kūrimas, pasivaikščiojimai gamtoje, ar tiesiog atsipalaidavimas su šeima ir draugais.

Pabaigai persikelkime į jūsų vaikystę. Ar jums pačiai laikas darželyje įsiminė kaip pats mieliausias?

Darželio nelankiau, todėl pirmi mieliausi ir įsimintiniausi prisiminimai susiję su pradine mokykla. Lankiau pradinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi gamtos apsuptyje, todėl daug laiko praleisdavome žaidžiant mokyklos kieme, miškelyje šalia mokyklos, kuriant įvairias istorijas, žaidžiant vaidmenų žaidimus. Tai buvo laikotarpis, kai aplinka skatino per žaidimą atrasti save ir kitus. 

Tačiau įsimintiniausias įvykis, susijęs su pirma klase – tai viešnagė mokytojos namuose. Kartais pasvarstau, gal šis įvykis, taip giliai įsiskverbęs į mano atmintį ir suformavo mano kitokį požiūrį į mokytojo ir vaikų santykius. Visuomet siekiu, kad mano ugdytiniai manimi tikėtų, pasitikėtų, kad darželis būtų ta vieta, kur norėtųsi sugrįžti, o laikas darželyje liktų mieliausiu ir šilčiausiu vaikystės prisiminimu.

Ačiū jums, Sigita, už šiltą pokalbį. Linkime ir toliau savo darbe kurti tokius pasitikėjimu, supratingumu ir profesionalumu grįstus santykius.