„Saulėta uragano akyje“: pirmasis mokytojų mėnuo mokykloje

Dalyvauti programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“ šiais metais užsiregistravo net 45 pradedantieji mokytojai. Jų patirtys labai įvairios, tačiau visus vienija panašūs klausimai: kaip suvaldyti klasę, užmegzti ryšį su mokiniais, nepasimesti kasdienėse situacijose ir pastebėti ne tik sunkumus, bet ir mažas pergales.

Pirmasis mėnuo mokykloje pradedančiajam mokytojui retai būna ramus. Jame telpa ir jaudulys, ir nuovargis, ir netikėtumai, ir pirmieji atradimai. Todėl ypač svarbu turėti erdvę, kurioje galima atvirai kalbėtis, klausti, dalytis patirtimi ir suprasti, kad su panašiais iššūkiais susiduria ne vienas.

Tai, kas svarbu visiems mokytojams

Programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“ jau tampa tradicija pirmąjį rugsėjo susitikimą skirti klasės valdymo temai. Šį kartą drauge su lektoriumi psichologu Evaldu Karmaza kalbėjome tema „Efektyvus klasės valdymas: kuriame produktyvią mokymosi aplinką“.

Mokytojai noriai dalijosi tuo, kas neramina, kas klasėje kelia daugiausia sunkumų ir kaip ieškoti sprendimų situacijose, kurioms ne visada įmanoma pasiruošti iš anksto.

Po susitikimo keletas mokytojų dar liko asmeniškai pasikonsultuoti su E. Karmaza. Kitą dieną gavome lektoriaus laišką, kuriuo norime pasidalyti. Tikime, kad jame išsakytos mintys svarbios ne tik pradedantiesiems, bet ir jau kurį laiką mokykloje dirbantiems mokytojams:

„Sveiki! Šiandien daug kalbėjome apie klasės valdymą, bet aš išgirdau ir tai, kas ne visada pasakoma garsiai. Už praktinių klausimų kartais slypi nuovargis, nusivylimas, pyktis, ašaros ir labai žmogiškas klausimas: „Gal aš netinku šiam darbui?“

Turiu pasakyti aiškiai: sunki klasė, vienas skaudžiai provokuojantis vaikas ar nepavykusi pamoka nėra jūsų, kaip žmogaus, įvertinimas. Galite būti geranoriški, pasiruošę ir labai stengtis, o vis tiek susidurti su elgesiu, kuris kerta skaudžiai. Mokytojo gerumas neapsaugo nuo visų smūgių.

Kartais ieškome dar vieno metodo, dar vienos frazės ar gudrybės. Tačiau būna dienų, kai trūksta ne metodo. Trūksta jėgų. Tada svarbiausias profesinis veiksmas gali būti ne dar daugiau pasistengti, o laiku sustoti, atsikvėpti ir pasirūpinti savimi. Mokytojas, kuris bent dalį dienos neprivalo gelbėti, spręsti ir atlaikyti, nėra egoistas. Jis saugo žmogų, kuris rytoj vėl grįš į klasę.

Jeigu po sunkios dienos verkiate, tai nėra silpnumo įrodymas. Kartais ašaros tiesiog pripažįsta: buvo per daug. Pirmiausia leiskite kūnui aprimti. Tik paskui spręskite, ką ši situacija sako apie jūsų darbą. Skausmo viršūnėje priimami sprendimai dažnai būna griežtesni už tiesą.

Neskubėkite per pirmuosius metus užkopti į visą kalną. Mokykitės vienos aiškesnės pradžios, vienos rutinos, vieno ramesnio sakinio. Darykite pauzes. Pastebėkite ir mažus pasikeitimus. Iš jų pamažu susidėlioja profesinis tvirtumas.

Ir dar viena svarbi mintis: pasitraukti iš konkrečios vietos kartais taip pat gali būti brandus sprendimas. Ne kiekviena mokykla yra jūsų vieta, ne kiekviena situacija įveikiama vien jūsų pastangomis, ne kiekvienas laikas gyvenime tinkamas šiai naštai. Tačiau tokio sprendimo nereikia priimti vienam ir pačią sunkiausią dieną. Pirmiausia pasikalbėkite su žmogumi, kuriuo pasitikite, paprašykite pagalbos ir duokite sau laiko atgauti kvapą.

Šiandien mačiau labai motyvuotus, tvirtus ir atvirus žmones. Mačiau ir tai, kiek daug kai kurie nešatės tyliai. Linkiu ne greitai „sutvarkyti klasę“, o pamažu išmokti joje išbūti neprarandant savęs. Netobulumas nereiškia prastumo. Su linkėjimais! Evaldas“

Po šių mokymų gavome ir vienos šios programos dalyvės laišką. Jame mokytoja dėkojo už susitikimą, mokymus, kuriamą pradedančiųjų mokytojų bendruomenę ir galimybę atvirai dalytis savo patirtimi:

„Esu Jums be galo dėkinga už vakarykščius mokymus. Jau buvau ties ta riba, kai atrodė, kad nebegaliu, o šiandien ryte atsikėliau vėl kaip nauja. Jaučiu, kad sugrįžo pasitikėjimas savimi, nes nesu viena.

Su mokiniais, atrodo, sėkmingai užmezgiau ryšį – nesu parašiusi nė vienos pastabos (čia vėlgi labai padeda klasės valdymo mokymų patarimai!), bet su administracija (pavaduotojais) ir mokytojais yra labai sunku. Ačiū Jums už tą labai reikalingą „perkrovimą“, įkvėpimą ir sugrąžintą tikėjimą savimi. Judu pirmyn.“

Šie laiškai dar kartą priminė, kaip svarbu pradedančiajam mokytojui nelikti vienam. Neramu girdėti, kad kai kurie mokytojai savo mokyklose neturi mentoriaus ar kito žmogaus, galinčio palaikyti, patarti ir atsakyti į klausimus, kurie patyrusiam mokytojui galbūt atrodo savaime suprantami.

Pirmojo mėnesio orai

Rugsėjo pabaigoje įvyko ir pirmoji refleksijos diena „Kaip pastebėti mažą sėkmę pradedant mokytojo kelią?“. Jos metu mokytojai galėjo stabtelėti ir pažvelgti į savo pirmąjį mėnesį: įvardyti, kaip jaučiasi, kas buvo sunku ir kuo jau galima pasidžiaugti.

Į klausimą „Koks mano rugsėjo oras?“ mokytojai atsakė:

„Uraganas.“
„Debesuota su pragiedruliais.“
„Rūkas ryte ir saulė vakare.“
„Tornadas, bet su protarpiniais nušvitimais.“
„Po lietaus, atrodo, po truputį šviesėja.“
„Saulėta uragano akyje.“
„Saulėta, ir dar tik dygstu.“
„Palankūs vėjai pučia, artėja lietingas laikotarpis, bet dažnai prasiskverbia saulė.“

Šie atsakymai labai tiksliai atspindi pirmąjį mėnesį mokykloje: vieną dieną gali atrodyti, kad jau atradai savo vietą, o kitą – kad visko reikia mokytis iš naujo.

Ne nesėkmės, o „įgriūvos“

Kalbėdami apie tai, kas nepavyko, nenorėjome vartoti žodžio „nesėkmės“. Patys mokytojai pasiūlė daug taiklesnį ir šmaikštesnį pavadinimą – „įgriūvos“.

Štai kokių ir kada jų pasitaikė per pirmąjį darbo mėnesį:

„Kai bandžiau būti griežta.“
„Projektorius prieš mane laimėjo.“
„Tėvų susirinkimas – 1:0.“
„Mano 45 minučių planas, kuris truko 17 minučių.“
„Integruotas bardakėlis.“
„Aštuntos pamokos demokratija: visi turi teisę pasisakyti.“
„Lekiam, lekiam ir niekada nepasitikrinam, ar ta kryptimi.“
„Kalbam visi kartu vienu metu.“

Šiose „įgriūvose“ daug humoro, tačiau už to slypi labai tikros patirtys: ne pagal planą pasisukusi pamoka, neveikianti technika, triukšminga klasė ar bandymas rasti pusiausvyrą tarp griežtumo ir ryšio su mokiniais.

Maži džiaugsmai, kurie iš tiesų yra dideli

Ne mažiau svarbu buvo stabtelėti prie to, kas pavyko. Kartais mokytojo sėkmė telpa į mokinio padėką, pasisveikinimą koridoriuje, netikėtą apkabinimą ar akimirką, kai vaikas pasiryžta pabandyti.

„Buvo kelios pamokos, kai manęs klausėsi mokiniai ir aš galėjau dirbti. Toks kaifas.“
„Pavyko atrasti ryšį su vaiku, kuris nekenčia mano dėstomo dalyko.“
„Kai kas nors neveikia, bandau ką nors kita. Mano kūrybiškumas mane ištemps.“
„Po pačios pirmosios pamokos penktokas berniukas, išeidamas iš kabineto, mane apsikabino.“
„Dažnai po pamokos mokiniai pasako: „Ačiū, buvo įdomu.“ Tokie „ačiū“ – kaip medumi per širdį.“
„Mokinė, atėjusi su nuostata „nemoku matematikos ir nedarysiu“, pradėjo spręsti, klausti ir aiškintis.“
„Keli auklėtiniai priėjo ir pasakė, kad labai džiaugiasi, jog esu jų auklėtoja.“

Tai pradedančiųjų mokytojų akimirkos, kurių galbūt nerasime pamokos plane ar oficialioje ataskaitoje. Tačiau būtent jos parodo, kad ryšys jau kuriamas, pasitikėjimas auga, o mokytojo pastangos yra pastebimos.

Jau šį savaitgalį programos mokytojų laukia „Rudens stovykla“, kurioje toliau stiprinsime pradedančiųjų mokytojų bendruomenę, mokysimės, kursime, vaidinsime, dalysimės patirtimis ir kartu ieškosime atsakymų į kylančius klausimus.

Pirmasis mėnuo parodė, kad pradedančiojo mokytojo rugsėjis gali būti ir saulėtas, ir lietingas, ir primenantis uraganą. Svarbiausia, kad nė vienam mokytojui nereikėtų per šias permainingas oro sąlygas eiti vienam.

O programos dalyviams linkime gero oro, palankaus vėjo ir žmonių, su kuriais nebaisūs jokie uraganai!

Įspūdžiais iš pirmojo pradedančiųjų mokytojų mėnesio dalinasi programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ vadovė Edita Linkevičiūtė.