„Kodėl noriu būti mokytoju?“ – pokalbiai, atveriantys kelią į mokyklą

Jau šešerius metus kasmet pavasarį „EDU Vilnius“ kviečia tapti mokytojais Vilniuje ir gauti išskirtinį palaikymą dalyvaujant programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“. Tyrimai rodo, kad pirmieji metai mokykloje yra vieni sudėtingiausių, todėl pirmuosius trejus darbo metus pradedantiesiems mokytojams organizuojame įvairius mokymus, seminarus ir supervizijas, padėdami mokytojams lengviau žengti nauju keliu. Tačiau pagrindinė šios programos stiprybė – pradedančiųjų mokytojų bendruomenė: besidalijanti, palaikanti ir auganti kartu. Kiekvienas pats renkasi, kiek atviras, nuoširdus ir pasirengęs priimti pagalbą jis yra šioje bendruomenėje.

Tačiau iki tapimo šios bendruomenės dalimi visuomet pirmiausiai laukia motyvaciniai pokalbiai su asmenimis, pateikusiais paraiškas dalyvauti programoje. Mokytojų trūkumas išlieka didelis, todėl visada aktyviai siūlome nedvejoti ir pildyti paraišką. Visgi tai nereiškia, jog visi užsiregistravusieji patenka į programą ir tampa mokytojais. Programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ tikslas – ne tik surasti mokytojų, bet atrasti žmones, tinkančius šiai profesijai. Motyvacinio pokalbio metu patys kandidatai dažnai sau atsako į klausimą, ar jiems tinka mokytojo profesija.

Šiemet norą dalyvauti programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“ pareiškė net 185 [SK1.1]pretendentai. Nuo pat kovo mėnesio vyko motyvaciniai pokalbiai su tais, kurie pamatė ar išgirdo kvietimą ir susidomėjo galimybe tapti mokytojais – sugrįžti į švietimą arba pradėti naują karjeros etapą. Su visais šiais kandidatais vienokiu ar kitokiu būdu teko „EDU Vilnius“ projektų vadovėms Editai Linkevičiūtei ir Donatai Šablinienei, tad pakalbinome kolegas, kaip gi tie pokalbiai vyksta ir kaip pavyksta pašnekovuose įžvelgti būsimus mokytojus. 

Šiemet kalbinote net 185 pretendentus. Koks jausmas po tokio intensyvaus atrankų sezono? 

Tai jau antras mūsų sezonas, sulaukęs tokio gausaus pretendentų skaičiaus ir pareikalavęs daug pastangų įdėmiai išklausyti labai įvairias bei įdomias žmonių istorijas apie jų kelią link sprendimo pasukti į švietimą. Jausmas – dvejopas. Viena vertus, tai didelė atsakomybė: ar tikrai viską išgirdome, ar nieko nepraleidome? Kita vertus, didelis džiaugsmas, kai jauti, kad pavyko paskatinti ir palaikyti žmogų, kuris ateityje taps puikiu mokytoju. Šį procesą galbūt ne visai tiksliai vadintume atranka – dažniau tai motyvacinis pokalbis, atsakymai į klausimus ar tiesiog nuoširdus pokalbis apie tai, kodėl „noriu būti mokytoju“. Nors pasitaiko visokių susitikimų. Kalbamės su žmonėmis, kurie ateina vedini smalsumo – norėdami geriau suprasti, kas tai per programa, arba jau kažką apie šią programą girdėję iš pažįstamų. Kartais išgirstame: „tiesiog įdomu“ arba „galiu dėstyti viską – kokio dalyko mokytojų labiausiai trūksta?“. Tokiais atvejais pokalbis iš tiesų įgauna atrankos pobūdį.

Kas, jūsų nuomone, šiuose pokalbiuose tampa svarbiausia? 

Pokalbyje su pretendentais labai svarbu teisingai „iškoduoti“ pašnekovo nuostatas, suprasti dėl kokių priežasčių jis planuoja rinktis darbą mokykloje. Pasitaiko atvejų, kai žmogus yra netekęs darbo ir mokyklą mato kaip gana patikimą pasirinkimą, užtikrinantį finansinį stabilumą. Tačiau dažniau susiduriame su visai kitokiomis istorijomis – tai ilgai brandintas, galbūt anksčiau taip ir nerealizuotas noras tapti mokytoju. Per daugelį metų sukauptos profesinės ir asmeninės kompetencijos subręsta į aiškų tikslą – dalintis tuo, ką turi geriausia, su vaikais. Tokia motyvacija yra ypač stipri, ir būtent tokie kandidatai mus labiausiai džiugina.

Kitas svarbus motyvacinio pokalbio aspektas – pamatyti potencialą ir padėti pretendentui pačiam atpažinti savo stiprybes ir darbo mokykloje perspektyvas. Kartais pašnekovas ateina į susitikimą nelabai tiksliai žinodamas ko nori arba atvirkščiai, žinodamas tiksliai, kad nori dirbti pvz., lietuvių kalbos mokytoju, o išeina supratęs, kad būtų puikus socialinis pedagogas. Taip pat neretai pasitaiko atvejų, kad žmogui, atėjusiam iš visai kitų profesinių sričių, tenka apskritai padėti susivokti švietimo sistemoje. Tokiais atvejais motyvacinis pokalbis tampa panašesnis į konsultaciją. 

Kaip įprastai atrodo toks pokalbis?

Paprastai pokalbį pradedame nuo trumpo programos pristatymo – paaiškiname, kuo ši iniciatyva skiriasi nuo projekto „Studijos mokytojams“, ir aptariame programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ struktūrą. Tuomet pakviečiame kandidatą prisistatyti: papasakoti apie savo išsilavinimą, darbinę patirtį, dabartinę veiklą ir, svarbiausia, apie sprendimą „ateiti į mokyklą“. 

Dažnai jau atsakymai į pirmuosius klausimus nukreipia pokalbį visai netikėta linkme – atsiranda papildomų temų, neplanuotų klausimų ar gilesnių pasvarstymų apie žmogaus motyvaciją, patirtis ir lūkesčius. Todėl pokalbis nėra griežtai struktūruotas – jis labiau primena gyvą dialogą, leidžiantį geriau pažinti kandidatą. Svarbiausia šiame procese – ne tik surinkti faktinę informaciją, bet ir išgirsti žmogaus vidinę motyvaciją, vertybes, santykį su mokymu ir vaikais bei jo pasirengimą mokytis pačiam.

Ko ieškote žmoguje, kad pamatytumėte potencialų mokytoją? Galbūt yra savybių, kurios gali būti svarbesnės už dalykinę kompetenciją? 

Dalykinės kompetencijos yra labai svarbios – jų tikrai negalime ignoruoti. Tačiau ne mažiau svarbus yra nuoširdus mokytojo noras tas kompetencijas perteikti mokiniams ir gebėjimas (bei noras) su jais užmegzti ryšį. Kitaip tariant, svarbu ne tik gerai išmanyti savo dėstomą dalyką, bet ir jį mėgti, juo gyventi taip, kad galėtum sudominti mokinius ir įkvėpti juos mokytis. Vis dėlto, bene svarbiausia – gebėjimas pamatyti kiekvieną vaiką. Kad mokinys jaustų: jis rūpi, yra pastebėtas ir svarbus. Būtent čia ir atsiskleidžia tikrasis mokytojo pašaukimas.

Ar pasitaiko atvejų, kai kandidatas pats dar nėra suvokęs, kad turi mokytojo talentą, bet jūs jau tai matote? 

Kai pokalbių tiek daug, pasitaiko įvairių situacijų. Gal ne visada pavyksta iš karto aiškiai atpažinti būtent mokytojo talentą, tačiau labai gerai atsiskleidžia žmogaus nuostatos ir vertybiniai pagrindai, kuriais jis vadovaujasi. Tai, ko gero, yra svarbiausia – suprasti, su kokiu tikslu žmogus ateina į mokyklą. Būtent šios vidinės nuostatos dažnai parodo daugiau nei formaliai įvardytos kompetencijos ir leidžia numanyti, koks mokytojas jis galėtų būti ateityje.

Kas būna sunkiausia priimant sprendimą dėl kandidato? 

Sunkiausia – būti tikroms, kad tikrai padarėme viską: įsiklausėme, įsigilinome ir nenutiko taip, kad tiesiog nepastebėjome pretendento potencialo. Tai reikalauja daug atsakomybės ir vidinio tikrumo, kad sprendimas priimtas sąžiningai, įvertinus ne tik tai, kas aiškiai pasakyta, bet ir tai, kas galbūt slypi tarp eilučių.

Ar pasitaiko pokalbių, kurie ilgam išlieka atmintyje?

Atmintyje ilgam išlieka atviri ir pozityvūs pokalbiai. Tie, kuriuose pretendentai bendrauja nuoširdžiai, negudraudami ir nesistengdami pasirodyti geresni, nei yra iš tikrųjų. Dažnai nustebina kandidatai, atsinešantys labai įvairią, neįkainojamą profesinę ir gyvenimišką patirtį – ji gali būti itin prasmingai panaudota kuriant ugdomąjį santykį su vaikais. Labai norisi, kad tokie žmonės, atėję į mokyklas, nepamestų savęs šiame kelyje. Nes būtent mokytojų autentiškumas yra tai, ką vaikai jaučia labiausiai – ir kas kuria tikrą ryšį.

Kas šiandien žmones labiausiai motyvuoja rinktis mokytojo kelią? 

Jei reikėtų atsakyti vienu žodžiu – prasmė. Žmonės šiame darbe mato didelę prasmę. Greičiausiai todėl, kad mokytojo darbas – tai pagalba augti kitam žmogui. Kiti šiame kelyje atranda kūrybiškumą, iššūkius, juos veda smalsumas ir nuolatinis noras mokytis. Yra ir tokių, kuriuos motyvuoja troškimas „keisti švietimą“ – mažais, bet svarbiais žingsniais: pradedant santykiu su mokiniais, savo dalyko pamokomis, klase ar net visa mokykla. Dar viena dalis būsimų mokytojų į šį kelią ateina jau turėdami patirties – kurį laiką dirbę korepetitoriais, jie pajunta, kad yra pasirengę žengti kitą žingsnį ir ateiti į klasę.

Ar šių metų pretendentai kuo nors išsiskyrė iš ankstesnių metų? 

Sunku būtų išskirti vieną ryškų skirtumą, tačiau šiemet pastebėjome vieną tendenciją – gerokai daugiau dalyvių, sugrįžusių iš užsienio. Tai žmonės, kurie gyveno, dirbo ar studijavo ne Lietuvoje ir dabar renkasi mokytojo kelią tęsti čia. Jų motyvacija labai įvairi, prasminga. 

Štai kelios jų mintys: 

„Po ilgesnio laikotarpio verslo sektoriuje jaučiu norą sugrįžti prie mokymo, kuris man visada buvo artimiausia veiklos sritis. Dalyvauti programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“ nusprendžiau todėl, kad noriu savo akademinę ir tarptautinę patirtį panaudoti dirbant mokykloje.“

„Tai labai dinamiškas darbas, kuris suteikia mano gyvenimui prasmę. Kiekviena diena, mokant ir bendraujant su vaikais, įprasmina tai, ką darau. Nusprendžiau dalyvauti programoje, nes noriu gilinti žinias ir įgyti daugiau praktinės patirties, kad galėčiau tapti profesionalia mokytoja.“

„Noriu dalintis sukauptomis žiniomis ir įgūdžiais. Noriu mokyti vaikus būti atvirus, svajoti ir mąstyti plačiau, padėti jiems atrasti savo kūrybiškumą.“

„Mokymas man yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas. Noriu tobulėti kaip mokytoja, įgyti daugiau praktinių įgūdžių ir prisidėti prie kokybiško ugdymo Lietuvoje.“

„Esu lietuvė, gimusi ir užaugusi JAV. Grįžau su šeima į Lietuvą, nes man svarbu prisidėti prie šalies ateities – noriu būti vaikų ir jaunimo ugdymo dalimi.“

Šios istorijos atskleidžia ne tik skirtingas patirtis, bet ir labai stiprų vidinį apsisprendimą – grįžti, dalintis, kurti ir prisidėti prie švietimo Lietuvoje.
Kiek kandidatų iš viso šiemet pakvietėte dalyvauti programoje? 

Dalyvauti programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“ pakvietėme 75 mokytojus (paraiškų vis dar sulaukiame ir šiuo metu). Tai įvairių dalykų mokytojai – tarp jų nemažai anglų kalbos, matematikos, lietuvių kalbos ir pradinio ugdymo specialistų. Kiek jų sėkmingai susitars dėl darbo mokyklose ir nuo rugsėjo pradės dirbti mokytojais, paaiškės rudens pradžioje – tuomet galėsime tiksliau įvertinti, kiek programos dalyvių pasirinko mokytojo kelią.

Jaučiate, kad programa „Pradedu mokyti Vilniuje“ skirta jums?

Užpildykite paraišką