Gabrielė Fetingė apie mokymą(si), kuris prasideda nuo pasitikėjimo ir ryšio

Vilniaus karaliaus Mindaugo mokyklos anglų ir ispanų kalbos mokytoja Gabrielė Fetingė pernai Vilniaus metų mokytojų 2025 renginyje apdovanota už dinamišką ir inovatyvų pamokų vedimą, kūrybišką metodų taikymą, užduočių individualizavimą, leidžiantį mokiniams mokytis per jų asmeninę patirtį ir kultūrinį kontekstą.

Mokytojos pamokose kalba nėra tik mokymosi objektas – ji tampa priemone veikti, kurti, diskutuoti ir pasakoti apie save.

Kalba turi būti vartojama, o ne tik mokomasi jos

Gabrielės požiūriu, dinamiškas kalbų mokymas pirmiausia prasideda nuo aktyvaus mokinio dalyvavimo: „Man dinamiškas ir inovatyvus kalbų mokymas pirmiausia reiškia tai, kad mokinys pamokoje nėra tik klausytojas. Noriu, kad jis kuo daugiau vartotų kalbą – kalbėtų, klaustų, diskutuotų, kurtų, klystų ir iš naujo bandytų“.

Mokytoja stengiasi kalbos mokymą susieti su realiomis gyvenimo situacijomis. Nauji žodžiai ir kalbos taisyklės tampa priemone kurti dialogą, spręsti situacijas, diskutuoti ar atlikti komandines užduotis. Svarbu, kad mokinys suprastų ne tik tai, ko mokosi, bet ir kur įgytas žinias galės panaudoti.

Ypač daug erdvės tokiam mokymuisi suteikia projektinė veikla. Mokiniai gali rinktis temą pagal savo interesus, patirtį ar kultūrinį kontekstą, o kartu – ir būdą, kaip ją pristatyti. Vienam artimesnis vaizdo įrašas, kitam tinklalaidė, trečiam – skaitmeninis žurnalas ar pristatymas.

„Tokiu būdu mokinys turi galimybę parodyti savo stipriąsias puses, o kalba tampa priemone realiam, prasmingam rezultatui sukurti“, – dalinasi Gabrielė.

Kalbėdami apie šventes, maistą, šeimos tradicijas, bendravimo etiką ar kasdienybę, mokiniai lygina skirtingas kultūras, ieško panašumų ir skirtumų. Tokiose veiklose mokiniai tampa ne tik kalbos mokiniais, bet ir savo kultūros „ekspertais“.

„Man patinka, kai mokinys gali pasakyti: „Aš apie tai žinau“, „Man taip yra buvę“ arba „Pas mus šeimoje yra kitaip“. Tada kalba tampa nebe abstrakti mokomąja medžiaga, o priemone papasakoti apie save ir savo pasaulį“, – sako mokytoja.

Anglų ir ispanų kalbų pamokose Gabrielė taiko panašius metodus – skatina mokinius kuo daugiau vartoti kalbą, bendradarbiauti, kurti ir mokytis per realias situacijas. Vis dėlto mokantis ispanų kalbos, kurią mokiniai dažnai pradeda nuo nulio, svarbus kitoks tempas.

Kiekviena klasė – atskira istorija

Mokytoja dirba su 5–8 klasių mokiniais, tačiau vienos amžiaus grupės, su kuria būtų lengviausia dirbti, išskirti negalėtų. Skirtingose klasėse reikia atrasti skirtingą santykį, darbo ritmą ir būdus, padedančius mokiniams įsitraukti.

„Tačiau man būtent šis procesas ir yra viena gražiausių mokytojo darbo dalių. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems“, – dalijasi G. Fetingė.

Kartais tam reikia daugiau kantrybės, kartais kūrybiškumo, o kartais – tiesiog laiko. Galiausiai svarbiausia atrasti bendrą tempą ir sukurti pasitikėjimu grįstą mokymosi aplinką: „Kiekviena klasė yra atskira istorija, o mano, kaip mokytojos, užduotis – atrasti raktą į ją“.

Šis požiūris atsispindi ir Gabrielės santykyje su mokiniais. Ji mano, kad artimas ryšys yra svarbus, tačiau turi būti paremtas aiškiomis ribomis ir tarpusavio pagarba. Mokiniui svarbu žinoti, kad jis gali ateiti pasikalbėti, būti savimi ir suklysti nebijodamas, kad bus nuvertintas. Gabrielė mano, kad pasitikėjimas ir emocinis saugumas turi labai didelę įtaką mokymuisi. Tačiau taip pat norėtų, kad po kelerių metų mokiniai prisimintų ne tik tai, ko išmoko, bet ir tai, kaip jautėsi jos pamokose – kad buvo įdomu, saugu ir kad juos girdėjo.

Kūrybiškumas prasideda ne mokykloje

Kad kūrybiškumas persikeltų į pamokas, pati Gabrielė stengiasi jo nepamesti ir kasdieniame gyvenime. Ji mėgsta žygiuoti, dainuoti, čiuožinėti ant ledo, žaisti tinklinį, piešti, o kartais kolegoms kuria ir žaismingus gimtadienio sveikinimų eilėraštukus: „Man pačiai svarbu nuolat kažkuo domėtis, išbandyti naujus dalykus ir nebijoti būti truputį vaikiškai smalsiai“.

Pasak jos, mokiniai labai jaučia, kai mokytojui pačiam įdomu tai, ką jis daro. Todėl kūrybiškumo ji specialiai neieško – stengiasi jį auginti savyje. „Juk galiausiai viskas gimsta iš mokytojo vidaus – ir pamokos kontekstas, ir idėjos, ir įvairios veiklos, ir ta maža dalelė savęs, kurią kiekvienas mokytojas įneša į mokyklos kasdienybę“, – sako pedagogė.

Technologijos – pagalbininkas, bet ne pamokos tikslas

Skaitmeniniai įrankiai Gabrielės pamokose turi savo vietą, tačiau mokytoja pabrėžia, kad svarbiausia išlieka pusiausvyra. Technologijos gali padėti paįvairinti užduotis, kurti, bendradarbiauti ir gauti grįžtamąjį ryšį, tačiau jos neturėtų tapti pačiu mokymosi tikslu.

„Nemanau, kad gera pamoka yra ta, kurioje kuo daugiau technologijų. Kartais geriausia užduotis yra pokalbis poroje, diskusija, popieriaus lapas ar gyvas žaidimas. Technologija turi tarnauti mokymuisi, o ne tapti pačiu mokymosi tikslu“, – patirtimi dalijasi mokytoja.

Gabrielės nuomone, pedagogams svarbu suprasti vaikų pasaulį ir nebijoti mokytis naudotis įrankiais, kurie jau yra neatsiejama jų kasdienybės dalis. Vis dėlto technologijos, jos įsitikinimu, neturėtų pakeisti to, kas mokykloje svarbiausia: „Technologijos turi padėti mokiniui mokytis, bet kartu nepakeičia to, ko mokykloje niekada neturėtų trūkti: gyvo pokalbio, bendravimo, kūrybos, bendradarbiavimo ir tikro žmogiško ryšio“.

Svarbu pasirūpinti ir savimi

Gabrielė neslepia, kad mokytojo darbe kartais sunku sustoti. Kai netrūksta idėjų ir noro dar kažką sugalvoti ar pakeisti, lengva prisiimti daugiau, nei vienas žmogus gali padaryti. Todėl ji mokosi sau priminti, kad mokytojas taip pat turi savo gyvenimą, šeimą, pomėgius, draugus ir ribas: „Kartais reikia išdrįsti pasakyti „stop“ – ne tik kitiems, bet ir pačiai sau. Ir investuoti į save tiek pat, kiek investuoji į savo mokinius“.

Mokytoja taip pat pabrėžia, kad ne visos problemos yra jos vienos atsakomybė. Dalį jų galima ir reikia spręsti kartu su kolegomis, šeima, specialistais ar pačiais mokiniais. „Mokausi ne viską neštis ant savo pečių, atsiriboti nuo to, ko negaliu kontroliuoti, ir saugoti savo psichologinę būseną“, – atvirauja Gabrielė.

Mokytoja įsitikinusi, kad apie tai svarbu kalbėti atvirai – mokytojas ne visada turi būti stiprus, energingas ir pasiruošęs viskam. Rūpinimasis savimi nėra silpnumas, o gebėjimas išsaugoti save tam, kad galėtum ilgai būti mokytoju: „Nes negali nuolat pilti iš tuščio puodelio“.

Knyga, leidžianti pažvelgti kito žmogaus akimis

Pokalbio pabaigai Gabrielė dalijasi ir paskutine knyga, palikusia jai įspūdį. Tai D. Rudžinskaitės „Pasaulietė“. Mokytoją sudomino galimybė per istoriją pamatyti, kaip skiriasi žmonių kasdienybė, aplinka, galimybės ir gyvenimo suvokimas. Tokios istorijos, jos manymu, svarbios ir mokytojo darbe. „O mokykloje, kur kasdien susitinka tiek daug skirtingų vaikų, gebėjimas pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis yra labai svarbus“, – pokalbį baigia pedagogė.

Dėkojame Gabrielei Fetingei už pokalbį ir linkime išsaugoti smalsumą, kūrybiškumą bei tą gyvą santykį su mokiniais, kuris kalbos mokymą paverčia prasminga patirtimi.