Pedagogė Jūratė Mackevičienė: „Ugdyme svarbiausia ne skubėti mokyti, o pirmiausia pažinti, išgirsti ir suprasti vaiką“

Už aktyvią ir nuoseklią veiklą įgyvendinant inovatyvius projektus, už nuolatinį dalyvavimą reikšminguose konkursuose, edukacinėse akcijose ir išvykose Vilniaus metų mokytojų 2025 apdovanojimuose įvertinta Vilniaus lopšelio-darželio „Boružėlė“ meninio ugdymo mokytoja Jūratė Mackevičienė. Pedagogė kryptingai dirba skatinant vaikų saviraišką ir stiprinant ugdymosi kompetencijas. Kalbamės su Jūrate apie jos taikomus ugdymo metodus ir ryšį su auklėtiniais. 

               

Kas jus paskatino pasirinkti meninio ugdymo mokytojos kelią? 

Manau, kad ne aš pasirinkau meninio ugdymo mokytojos kelią, o jis pasirinko mane. Nes dar būdama maža mergaitė susodindavau lėles ratu, įsivaizduodavau grojanti pianinu, joms dainuodavau, šokdavau, piešdavau, lipdydavau ir kviesdavau kartu kurti. Tuomet tai buvo žaidimas, o šiandien suprantu, kad jame jau slypėjo mano būsimo pašaukimo užuomazgos.

Galbūt prisimenate akimirką, kai supratote, kad esate savo vietoje?

Muzika ir menas mane lydėjo visą gyvenimą – besimokant bendrojo ugdymo ir muzikos mokyklose, vėliau studijuojant. Mokytojai dažnai sakydavo, kad esu „meniškos sielos“, tačiau tik po daugelio metų iš tiesų supratau šių žodžių prasmę. Baigusi Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatoriją ir svarstydama apie tolimesnes chorinio dirigavimo studijas, pajutau, kad vis dėlto mano vieta yra šalia vaikų. Todėl, pasirinkusi muzikos edukologijos studijas atradau sritį, kurioje galiu sujungti visa tai, kas man artimiausia – muziką, judesį, dailę, teatrą ir, svarbiausia, ryšį su vaiku. Dirbdama su ikimokyklinio amžiaus vaikais matau, kaip meno rūšių dermė tampa vartais į jų emocijų, vaizduotės ir kūrybiškumo pasaulį. Būtent tada supratau, kad esu savo vietoje – ten, kur per meną galiu padėti vaikui pažinti save, kitus ir pasaulį.

Kaip sudominate šiuolaikinius vaikus menu ir kūryba? 

Manau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikus iš pradžių reikia sudominti pačiu buvimu kartu. Kai tarp mokytojo ir vaiko užsimezga šiltas, saugus ir pasitikėjimu grįstas ryšys, tuomet vaikas tampa atviras pažinti, tyrinėti ir kurti.

Dirbant su pačiais mažiausiais tai ypač svarbu. Dalis jų dar nekalba, jų dėmesys trumpalaikis, jie pasaulį pažįsta per pojūčius, emocijas ir žaidimą. Todėl meninis ugdymas turi būti gyvas, patyriminis ir kupinas atradimų. Vieną akimirką vaikas klausosi muzikos, kitą – ją iššoka, nupiešia ar suvaidina. Būtent meno rūšių dermė padeda vaikui ne tik išgirsti ar pamatyti, bet ir pajausti.

Per meninį ugdymą vaikams svarbiausia perduoti ne tik žinias, bet ir vertybes. Svarbu, kad jie džiaugtųsi kūryba, pasitikėtų savimi, drąsiai reikštų savo mintis ir emocijas. Taip pat labai svarbu ugdyti meilę Lietuvai, lietuvių kalbai, tradicijoms ir kultūrai, nes būtent per šias patirtis vaikas pradeda pažinti savo tapatybę. Tikiu, kad menas augina ne tik kūrybingą, bet ir savo kraštą mylintį, empatišką žmogų.

Esate įvertinta už inovatyvius projektus ir aktyvias veiklas – kuri iniciatyva jums pačiai iki šiol atrodo pati prasmingiausia?

Nors per daugelį metų teko dalyvauti ir įgyvendinti nemažai prasmingų projektų ir iniciatyvų, vieną jų norėčiau išskirti. Tai mūsų lopšelio-darželio „Boružėlė“ dalyvavimas socialinio partnerio Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vykdytame tęstiniame projekte „Ritmuojame ir kuriame kartu“, subūrusiame Lietuvos muzikos ir meno mokyklų, gimnazijų, progimnazijų, ikimokyklinių įstaigų, Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos bei Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro bendruomenes.

Šis projektas buvo ypatingas todėl, kad jame menas kalbėjo bendrystės, supratimo ir pagarbos vienas kitam kalba. Vaikai, turintys skirtingų gebėjimų ir ugdymosi poreikių, kartu kūrė, muzikavo, piešė, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir pasirodymuose. Viena jautriausių patirčių buvo bendras dainų atlikimas gestų kalba. Tokiomis akimirkomis vaikai natūraliai mokėsi priimti skirtumus, pastebėti ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia.

Projektas dar kartą priminė, kad tikroji ugdymosi galia slypi patyriminiame procese, kai vaikas atsiskleidžia ir pajunta, kad yra svarbus ir yra visavertis jo dalyvis. Manau, būtent tokios patirtys ugdo ne tik kūrybiškumą, bet ir empatiją, pagarbą bei žmogiškumą – vertybes, kurios išlieka visam gyvenimui.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad kiekvienas projektas ar sėkminga iniciatyva – tai ne vieno žmogaus, o visos bendruomenės – kolegų, socialinių partnerių, vaikų ir jų šeimų nuopelnas. Tai mūsų visų bendro darbo ir tikėjimo vaiko galimybėmis rezultatas. 

Kaip gimsta idėjos edukacinėms veikloms ir projektams?

Žinoma, kad geriausi idėjų autoriai yra vaikai! Naujos idėjos gimsta juos stebint, klausantis jų ir kartu su jais atrandant pasaulį. Dažnai išgirstą būtent vaiko mintį, įžvelgtą netikėtą detalę, jo patirtą emociją tiesiog kūrybiškai paverčiu žaidimu, veikla ar net projektu.

Tačiau kūrybiškumui reikia nuolatinio augimo, mokymosi ir tobulinimosi. Todėl lankausi koncertuose, parodose, domiuosi muzika ir menu, mokausi, dalyvauju konferencijose, seminaruose ir dalinuosi patirtimi su kolegomis. Esu įsitikinusi, kad kuo daugiau pats sužinai ir patiri, tuo daugiau gali perduoti vaikui.

Kaip sekasi į kūrybinį procesą įtraukti tėvus ir visą darželio bendruomenę?

Ugdymo įstaigos, kurioje dirbu, bendruomenė yra vaiko visapusiško ugdymosi ašis. Kiekviena jos dalis – vaikai, tėvai, mokytojai, specialistai į kūrybinį procesą įtraukia kažką unikalaus. Todėl ir gražiausi rezultatai gimsta būtent bendrystėje, kai yra pasitikėjimu grįstas ryšys, kai kuriame ir džiaugiamės visi kartu. Tai – didžiausia bendruomenės galia – suartinanti žmones ir leidžianti visiems kartu kūrybiškai augti.

Džiaugiuosi, kad mūsų ugdymo įstaigos vaikų tėveliai yra išties aktyvūs šio kūrybinio proceso dalyviai – kartu su vaikais kuria, dainuoja, piešia, dalyvauja parodose, koncertuose, edukacinėse veiklose ir įvairiose iniciatyvose. Juk kai vaikas mato kartu kuriančius tėvus, jis jaučiasi saugus ir drąsiau atsiskleidžia. 

Ar tenka susidurti su sunkumais ugdant pačius mažiausius?

Tiesą sakant, ugdant vaikus dažniau įžvelgiu galimybes, o ne sunkumus. Kiekvienas vaikas yra skirtingas ir savaip ypatingas, todėl kas kart tenka atrasti vis kitokį kelią į jo širdį, o būtent tai ir yra unikalu.

Apskritai, man artimesnis žodis ne „sunkumas“, o „iššūkis“. Galėčiau išskirti vieną bene didžiausią iššūkį, tai pandemijos laikotarpį, kai kurį laiką ir pačius mažiausius vaikus teko ugdyti nuotoliniu būdu. Tačiau būtent šis laikotarpis atskleidė, koks yra svarbus mokytojo kūrybiškumas, lankstumas ir bendradarbiavimas su vaikų tėveliais ir, kad, iššūkis gali tapti vertinga pamoka pačiam mokytojui.

Kaip apibūdintumėte savo ugdymo filosofiją?

Mano ugdymo filosofijos pagrindas – ryšys su vaiku. Tikiu, kad vaikas gali atsiskleisti tik tuomet, kai jaučiasi saugus, priimtas ir suprastas. Todėl pirmiausia stengiuosi užmegzti šiltą, pasitikėjimu grįstą santykį, o tik tuomet kartu leidžiamės į pažinimo ir kūrybos kelionę. Menas šioje kelionėje tampa ypatinga kalba. Juk būtent per jos tyrinėjimą, pojūčius ir emocijas vaikas mokosi pažinti save ir kitus, savo tempu atrasti ir kurti santykį su pasauliu.  

Šiemet visų nominantų prašome pasidalinti, kokia paskutinė skaityta knyga paliko didžiausią įspūdį?

Tai knyga – Jenn Granneman ir Andre Sólo „Jautrūs žmonės. Kaip jautrumą paversti stiprybe“. Ji leido pažvelgti į jautrumą ne kaip į silpnybę, o kaip į gebėjimą giliau suprasti save ir kitus.

Skaitydama vis galvojau apie vaikus... Juk kiekvienas jų į pasaulį ateina su skirtingu temperamentu, skirtingu jautrumu, savitu būdu pažinti aplinką. Ši knyga dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, kad ugdyme svarbiausia ne skubėti mokyti, o pirmiausia pažinti, išgirsti ir suprasti vaiką. Būtent tada atsiranda stipriausias ryšys, pasitikėjimas ir noras augti kartu.

Dėkojame mokytojai Jūratei už šiltą interviu ir linkime toliau ugdyti auginant ryšį su vaikais.