Lietuvių kalbos mokytoja: „Mokiniai yra supratingi, draugiški, klystantys, bet tikrai ne kažkokie siaubūnai“

Ką reiškia būti mokytoja šiandieninėje mokykloje? Ar tikrai tai vien pasiaukojimo ir sunkumų pilna profesija, kurios niekas nebesirenka? Panašu, kad tai mitas, kurį sugriauti pasiruošusi Vilniaus miesto savivaldybės ir „Edu Vilnius“ įgyvendinamos programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ dalyvė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Deimantė Paliackaitė.

Deimante, iki pasirenkant mokytojos kelią buvote tekstų rašytoja, projektų vadovė. Skamba puikiai! Ir vis dėlto nusprendėte keisti profesiją. Tai buvo spontaniškas sprendimas ar tokia mintis brendo kurį laiką?
 
Mintis išbandyti mokytojo profesiją galvoje kirbėjo seniai, tik vis rasdavau priežasčių, kodėl ne dabar. Ilgą laiką tiesiog tiksliai nežinojau, ką norėčiau dirbti. Kai mokiausi mokykloje, lankiau daug būrelių, mėgau beveik visas pamokas – man visuomet buvo įdomu sužinoti ir išbandyti daugiau. Ir dabar galvoju, kad norėčiau dar kokių trijų gyvenimų, kad perskaityčiau visas išsisaugotas knygas, pamatyčiau filmus, išbandyčiau naujas sritis ir apkeliaučiau pasaulį. 

Darbas marketingo agentūroje mane smarkiai paaugino, džiaugiuosi, kad ten išbandžiau save, bet vis jausdavau, kad ši sritis nėra 100 % mano.

Kaip minėjau, mintis išbandyti mokytojo rolę kirbėjo seniai, bet apsispręsti padėjo netyčia pamatyta buvusio kolegos iš VU Studentų atstovybės Facebook istorija, kurioje jis pasidalijo darbo skelbimu. Nieko per daug neplanuodama jam parašiau ir netrukus buvau pakviesta dirbti į mokyklą.

Taigi apie „Pradedu mokyti Vilniuje“ programą sužinojote jau dirbdama mokytoja?

Programos kvietimą socialiniuose tinkluose pamačiau jau dirbdama mokykloje. Kvietime buvo parašyta, kad kviečiami būsimi mokytojai, o aš jau dirbau, tad parašiau į „Edu Vilnius“, ar galėtų mane priimti, nors nepilnai atitinku reikalavimus. Labai džiaugiuosi, kad atsakymas buvo teigiamas.

Ko tikėjotės iš programos, kuo ji buvo naudinga asmeniškai jums?

Iš programos tikėjausi žinių, konkrečių patarimų, o taip pat ir bendro supratimo apie Lietuvos edukacinę sistemą. Nemanau, kad mokytojas gali apsiriboti tik savo dalyko žiniomis: kaip ir mokiniams aktualu, ar jie kur nors panaudos mokykloje įgytas žinias ir gebėjimus, taip ir mokytojui verta nuolat domėtis, patirti, plėsti akiratį.

Programos mokymai padėjo susidėlioti taškus ant i. Įvairios mokymų temos – nuo pamokos plano iki konfliktinių situacijų valdymo – padeda susigaudyti intensyvioje veiksmo pasiutpolkėje, kuri mokykloje yra tiesiog neišvengiama. Džiugu, kad mokymus veda skirtingų patirčių turintys lektoriai, savo sričių profesionalai, kurių norisi klausytis. 

Pavyzdžiui, klausydama psichologės Astos Blandės mokymų turiu nenusakomą norą ją pasodinti kiekvieno pradedančio mokytojo pašonėje – jos akcentuojamas profesionalumas mokytojo darbe padeda susivokti, kaip nesudegti bandant aprėpti per daug. 

Atskleisiu tokią labai netikėtą paslaptį: smagiausia yra klausyti, kad ir patys mūsų mokymų lektoriai patyrė ir vis dar patiria įvairių sunkumų. Nes kartais tikrai atrodo, kad gal aš čia ne taip kažką darau, ar tikrai taip sureagavau, ar išvis gebu ko nors išmokyti.

Dar labai įsiminė lektoriaus frazė iš mokymų apie klasės valdymą. Jis pasakojo, kad savo mokytojavimo pradžioje skaičiuodavo, kiek pamokų „laimėjo“, t. y., suvaldė klasę, viskas vyko sklandžiai, o kiek „pralaimėjo“. Optimizmo suteikė tai, kad laimėjimų skaičius laikui bėgant didėja.

Dar grįžkime į pačią pradžią. Prieš leidžiantis į šią avantiūrą buvote visiškai užtikrinta ar nerimavote dėl savo pasirinkimo?

Užtikrintumo buvo nulis, tačiau noro – labai daug. Visgi sugalvojau pakeisti ne tik karjeros kelią, bet ir miestą: gyvenu Kaune, o darbo pasiūlymas – Vilniuje. Žinoma, nerimą kėlė ir pats darbas: o jei nepavyks susitvarkyti su klase, kaip reikės viskam pasiruošti, bendrauti su tėvais, kaip priims kolegos. 

Dabartiniame informaciniame lauke pilna skundų, ginčų ir neapykantos nukreiptos į mokytojus, mokinius, tėvus, naujas programas, žodžiu, viskas blogai. Toks negatyvus triukšmas tikrai neprideda drąsos pradedantiems mokytojams.

Pamenu, anksčiau rodydavo tokią laidą „Mitų griovėjai“, manau, nepakenktų sukurti tokią apie mokytojo profesiją. Pradėjusi dirbti mokykloje pamačiau, kokie palaikantys, pozityviai nusiteikę ir įdomūs yra mano kolegos (ir nesvarbu, dirba mokykloje trisdešimt, ar dar tik trejus metus). Kasdien dirbu su mokiniais, kurie yra supratingi, draugiški, klystantys, bet tikrai ne kažkokie siaubūnai, kaip pastaruoju metu mėgstama kalbėti viešojoje erdvėje. O pats dalyko mokymas tave patį priverčia pažvelgti į, atrodo, savaime suprantamus dalykus naujomis akimis.

Dirbate su šeštų–devintų klasių mokiniais – kaip sekasi juos sudominti lietuvių literatūra? Tai sudėtingoji dalis, ar su gramatika sunkiau?

Sudominti tikrai nėra lengva. Man atrodo, kad pirmiausia tau pačiam kaip mokytojui turi būti įdomu tai, apie ką ir kaip kalbi. Tuomet ir dalis mokinių susidomi. Neturiu iliuzijų, kad visiems bus įdomu, juk negali viskas vienodai patikti. Stengiuosi paieškoti įvairesnių kampų, kaip pristatyti lietuvių kūrėjus bei aktualizuoti jų kūrinius. Galima, pavyzdžiui, paprašyti ChatGPT papasakoti „Baltaragio malūno“ siužetą ir duoti mokiniams ištaisyti fakto klaidas – tikrai smagus procesas, kadangi AI lietuvių literatūroje dar tikrai smarkiai paklydęs.

Kaip nėra vieno recepto tobulai pamokai, taip ir su gramatika ir literatūra. Vieni yra tikri literatūros fanai, o kitiems daug labiau patinka kapstytis po gramatikos kemsynus.

Jūsų patirtis mokykloje atrodo labai pozityvi. Vis dėlto, gal atskleisite su kokiais sunkumais susiduriate?

Jei darbas džiuginantis, nereiškia, kad jis yra lengvas. Dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą trijų skirtingų klasių mokiniams, tad kartu su jais ir skaitau viską, ir gramatiką kartojuosi. Tikrai daug laiko užima darbų taisymas, o ir pasiruošimas pamokoms, jei įneri į triušio olą ieškodamas įtraukiančios informacijos ar kurdamas užduotis, gali užsitęsti iki išnaktų. Be visa ko, reikia susigaudyti senose ir naujose programose.

Visgi, turbūt sudėtingiausi momentai yra tie, kai esi pavargęs arba ne pačios geriausios nuotaikos. Čia galiu palyginti darbą mokykloje ir biure. Pastarajame gali užsidaryti atskiram kabinete ar dirbti iš namų, o iš mokyklos nepabėgsi. Tuo man mokytojo darbas man šiek tiek panašus į artisto – visuomet dirbi su gan įnoringa publika. Nesakau, kad nereiktų rodyti mokiniams neigiamų emocijų, normalu nuolat nesproginėti iš pozityvumo, bet būtina išlaikyti profesionalumą, kas gali kainuoti nemažai energijos.

Ir jūs galvojate apie mokytojo kelią? Kviečiame prisijungti prie programos „Pradedu mokyti Vilniuje“.