Mokytojas R. Bėliakas: „Mane įkvepia galimybė parodyti prasmę – kad mokslas reikalingas kasdieniam gyvenimui ir veikia čia pat, Vilniuje“

Vilniaus privačios gimnazijos biologijos mokytojas Rokas Bėliakas yra vienas daugiausiai pamokų sukūrusių projekto „Vilnius yra mokykla“ mokytojų. Žinoma, pamokas jis ne tik kuria, bet ir į jas keliauja su savo septintų–devintų klasių ugdytiniais. Pakalbinome pedagogą apie jo patirtį projekte, sunkumus ir smagumus mokantis už mokyklos ribų.

Esate apdovanotas kaip vienas aktyviausių projekto „Vilnius yra mokykla“ pamokų kūrėjų. Ką jums pačiam reiškia šis įvertinimas?

Man tai – patvirtinimas, kad tai, ką darau „Vilnius yra mokykla“ projekte, turi prasmę. Kai pamokos vyksta Vilniuje, mokiniai ne tik išmoksta sąvokas – jie jas pritaiko realiose situacijose. Šis įvertinimas man svarbus kaip ženklas, kad pamokos už mokyklos ribų gali tapti nuolatine mokyklos dalimi, o ne išimtimi. Ir būtent tas nuoseklus darbas projekte prisidėjo prie dar vieno laimėjimo – „Inovatyviausias 2025 m. gamtos mokslų ugdymo mokytojas“.

Panašu, kad estate jums puikiai tinkamame kelyje! Kas jus atvedė į mokyklą ir būtent gamtos mokslų dėstymą?

Norėjau būti ekologu, todėl studijuodamas bakalaurą kartu rinkausi ir pedagogikos kryptį. Pedagoginė praktika tapo lūžiu – po jos aiškiai supratau, kad mano vieta mokykloje. Gamtos mokslai man artimiausi, nes jie leidžia mokiniams ne tik išmokti sąvokas, bet jas taikyti: stebėti, tirti, rinkti duomenis ir argumentuotai daryti išvadas apie aplinką.

Gamtos mokslai dažnai siejami su laboratorijomis. Kaip Vilniaus miestas tapo alternatyvia laboratorija jūsų pamokoms? Galbūt prisimenate pirmąją pamoką, kurią vedėte už mokyklos ribų?

Klasėse šilta, o vaikai vis žiūri pro langus į žalią gamtą ir laukia, kada bus pertrauka – kada pagaliau bus galima išbėgti į lauką. Neslėpsiu – ir man pačiam visada norėjosi momento, kai galima mokytis ne patalpoje, o lauke: džiaugtis saule ar gaiviu vėju, pabūti pavėsyje, klausytis paukščių. Sužinojęs apie „Vilnius yra mokykla“ iniciatyvą pradėjau nuo pamokų netoli mokyklos, o po kurio laiko vis drąsiau plėtėme maršrutą – taip Vilnius natūraliai tapo alternatyvia laboratorija.

Pirmoji pamoka už mokyklos ribų buvo su „Merlin Bird ID“ programėle: „gaudėme“ paukščius pagal jų balsus ir varžėmės, kuri grupė atpažins daugiau rūšių. Po to mokiniai rengė trumpus pristatymus, kokie paukščiai gyvena šalia mūsų mokyklos. Šią pamoką kartoju kasmet, nes įsitraukimas būna maksimalus – apie programėlę sužino ir tėvai, o rugsėjo pirmąją ne kartą esu girdėjęs padėką, kad per vasarą visa šeima pramoko atpažinti paukščius.

Esate sukūręs itin daug pamokų šiam projektui. Kas labiausiai įkvepia kurti – pats miestas, mokinių reakcijos ar pedagoginiai iššūkiai?

Dažnai mokiniai klausia: „Kam man to reikės? Kam mokytis vieną ar kitą temą?“ Mane įkvepia galimybė parodyti prasmę – kad mokslas reikalingas kasdieniam gyvenimui ir veikia čia pat, Vilniuje. Todėl kuriu ne „išvykas“, o aiškias veiklas su užduotimi: ką darome, ką fiksuojame ir ką iš to galime suprasti. Vilnius natūraliai padeda pamatyti, kaip susijungia skirtingi mokomieji dalykai – kartais užtenka tik padėti mokiniams tuos ryšius pastebėti.



Kaip keičiasi mokinių įsitraukimas ir mokymosi motyvacija, kai pamoka vyksta ne tradicinėje klasėje, o miesto erdvėse? Vaikai skirtingai priima tokią patirtį priklausomai nuo savo būdo ir gebėjimų, ar vis dėlto patyrimas panašus?

Vilniuje dažniausiai įsitraukimas padidėja, nes atsiranda realus tikslas ir aiškus rezultatas: reikia ne „atsakyti iš vadovėlio“, o padaryti išvadą iš to, ką pats pamatei ar užfiksavai. Vaikai tikrai skirtingi – vieni labiau įsijungia per stebėjimą, kiti per matavimą, treti per analizę ar pristatymą, todėl lauko pamokose daugiau mokinių randa savo vietą. Ypač gera, kai SUP turintis vaikas prieina ir pasako, kad tai buvo geriausia jo pamoka ir norėtų daugiau tokių – tada supranti, kad formatas veikia. Dar vienas praktiškas dalykas: sąvokos ir terminai įsimena geriau, nes vėliau galiu priminti konkrečią situaciją, kuri tą sąvoką puikiai atspindi.

Kaip keičiasi mokytojo vaidmuo, kai pamoka vyksta mieste – esate vedliu, tyrimo partneriu, stebėtoju?

Kai pamoka vyksta Vilniuje, mokytojas mažiau „dėsto“, o daugiau veda procesą. Pirmiausia reikia susitarti dėl aiškumo ir saugumo: kur einame, kaip judame, kokios taisyklės galioja, kas už ką atsakingas. Tada svarbiausia – metodika: kad mokiniai žinotų, ką tiksliai stebi ar matuoja, kaip tai fiksuoja ir kuo remsis darydami išvadas. Pamokos metu daugiau klausiu ir nukreipiu, padedu patikslinti, ar duomenys patikimi, ir kartu su mokiniais „išgryninu“ išvadas, kad jos būtų pagrįstos.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla vedant pamokas miesto erdvėse ir kaip juos pavyksta įveikti?

Didžiausi iššūkiai dažniausiai visai praktiški. Klasės pakankamai didelės, o šiltą dieną Vilniuje pamačius ledų vežimėlį sunku visai klasei „tiesiog praeiti“. Taip pat sudėtingas laiko valdymas – reikia laiku grįžti ir neužsibūti, nes kiti mokytojai turi savo suplanuotas veiklas. Tai sprendžiu per aiškų susitarimą iš anksto: kiek laiko turime, kokie darbo žingsniai ir kada grįžtame. O didelių drausmės problemų paprastai neturiu – savo mokiniais pasitikiu, jie pasitiki manimi, ir tą abipusę pagarbą saugome.

Ar jaučiate, kad šis projektas kuria ir stipresnę mokytojų bendruomenę, skatina dalintis idėjomis?

Taip, ir tai matosi praktiškai. „Vilnius yra mokykla“ padeda susikalbėti apie kokybišką pamoką Vilniuje: aiški struktūra, saugumas, užduotys ir refleksija. Man asmeniškai tai suteikia jausmą, kad dirbu ne vienas – kad yra bendras tikslas ir daug žmonių, kurie juda ta pačia kryptimi. Pasitaiko, kad kreipiasi kolegos iš kitų miestų, ir tada visada pasiūlau pasižiūrėti „Vilnius yra mokykla“ tinklalapį. Dalindamiesi patirtimis augame kartu – mokomės vieni iš kitų ir stiprėjame kaip bendruomenė.