Pedagogė Elžbieta Stankevičienė: „ Kartais mokiniams reikia visai nedidelių pokyčių“

Elžbieta Stankevičienė, Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Vilniaus metų mokytojų apdovanojimuose 2025 apdovanota už bendruomenės telkimą, lyderystę ir įkvėpimą kitiems. Ne mažiau pedagogė vertinama ir už kūrybiškumą bei inovacijas, kurios pakeitė tradicinį požiūrį į lietuvių kalbos ir literatūros mokymą. Apie visa tai kalbamės su pačia Elžbieta.

Esate apdovanota už inovacijas lietuvių kalbos pamokose. Kas paskatino ieškoti būdų keisti nusistovėjusį mokymo formatą?

Mokslo metų pabaigoje visuomet apklausiu mokinius, kas jiems labiausiai patiko šiemet, kas buvo lengviausia mokytis, kas – sunkiausia, kurie metodai pasirodė patraukliausi, kurias pamokas įsiminė labiausiai ir kodėl.

Kasmet skaitau labai panašius atsakymus, jog įsimintiniausios pamokos vyko už progimnazijos ribų, labiausiai patiko projektinės veiklos, užsiėmimai, kurių metu reikėjo patiems tyrinėti, skaityti, ieškoti informacijos, taip pat netradicinės užklasinio skaitymo pamokos bibliotekoje.

Tad nesunku prieiti išvadą, jog norint sudominti šiuolaikinius vaikus mokomuoju dalyku, būtina atsisakyti modelio, kai mokytojas stovi prie lentos ir aiškina naują temą. Siekiant įtraukti mokinius, svarbu laikytis šiuolaikinės pamokos struktūros principų, nuolat keisti ugdymo(si) aplinką, o kartais, net ir pačias erdves. Labai svarbu sužadinti mokinių smalsumą, taikyti aktyviuosius mokymo metodus, organizuoti projektines veiklas, vaidinimus, sudaryti galimybes mokiniams patiems tyrinėti ir atrasti.

Kokie jūsų pamokų vedimo metodai, be pamokų už mokyklos ribų, labiausiai įtraukia mokinius?

Kartais mokiniams reikia visai nedidelių pokyčių. Atėję į mano kabinetą ir pamatę kitaip sustatytus suolus, jie tarsi atgyja ir su dideliu smalsumu bei užsidegimu klausia: „O ką šiandien darysime?“ „Mokysimės“, – atsakau, nors jau galiu tikėtis ugdytinių dėmesio ir imlumo naujai medžiagai.
Populiariausi metodai, žinoma, susiję su IKT. Mano ugdytiniai ypač mėgsta užduotis „Wordwall“, „Classtime“, „Nearpod“ ir kitose skaitmeninėse platformose. Vis dėlto darbas poromis ir grupėse išlieka vienas sėkmingiausių mokymosi būdų. Mokiniams itin patinka „Šešių skrybėlių“ metodas, „Literatūrinis teismas“, perskaitytų knygų pristatymai kuriant „Lapbookus“, dėžutes ar reklamas, taip pat teatralizuoti pristatymai, kai jie įsikūnija į kūrinių personažus.

Koks šiandienos mokinių santykis su literatūra, su knyga, lyginant su ankstesnėmis kartomis?

Šiandien šis santykis, žinoma, yra pakitęs. Ekranų gausa pakeitė jaunimo skaitymo įpročius. Mes, mokytojai, puikiai žinome, kad šiuolaikinės kartos atstovai, užuot skaitę visą kūrinį, dažniau pasitelkia tekstų santraukas, ekranines adaptacijas ar dirbtinio intelekto įrankius. Todėl svarbu rasti tinkamus būdus, kaip juos sudominti.

Užklasinio skaitymo pamokas stengiuosi organizuoti bibliotekoje. Mūsų bibliotekininkės visuomet tampa ištikimomis tokių veiklų dalyvėmis ir klausytojomis. Kiekvieną kartą, įvykus netradicinei pamokai, jos nuoširdžiai džiaugiasi, kad jų darbas tebėra aktualus ir prasmingas.

Pastebiu, kad mokiniams patiems paėmus knygą į rankas, skaitymas nelieka vien formaliu įrašu skaitymo knygelėje. Jie iš tiesų skaito, atranda ir neretai įsitraukia labiau, nei buvo tikėtasi. Tad šiandieninio mokinio santykis su knyga dažnai priklauso nuo pateikimo būdo: kūrybiškai ir patraukliai organizuotas skaitymas gali tapti prasminga ir vertinga patirtimi.

Kaip sekasi mokinius supažindinti su privalomąja literatūra? 

Galima sakyti, kad pristatydama privalomosios literatūros sąrašą tampu savotiška reklamos agente. Kalbėdama apie kūrinius dažnai remiuosi asmenine patirtimi. Visai neseniai pavyko įkalbėti savo šeštokus pasirinkti D. Defo knygą „Robinzonas Kruzas“. Prieš tai papasakojau, kaip būdama jų amžiaus, gyvendama kaime, gėlių darželyje buvau pasistačiusi palapinę iš paklodžių, pagalvių ir pagalių ir kone per dieną perskaičiau šį kūrinį. Tai – tikra istorija. Buvau maloniai nustebinta, kai dauguma mokinių, rinkdamiesi knygas apie keliones, pasirinko būtent „Robinzoną Kruzą“.
Kitas puikus būdas sudominti privalomosios literatūros sąrašu – įtraukti mokinius į aktyvią veiklą. Kasmet mano vyresnių klasių mokiniai apsilanko pas pradinių klasių mokinius ir pristato jiems vaikystėje perskaitytas knygas. Prieš mėnesį mano aštuntokai svečiavosi pas antrokus – rezultatas buvo stulbinamas. Visų pirma, antrokai sakė, kad tai buvo viena įdomiausių pamokų jų gyvenime, o antra – mokyklos bibliotekoje pritrūko pristatytų knygų.
Tad, drąsiai galiu teigti, kad tokie būdai pasiteisina.

Esate įvertinta ir už bendruomenės telkimą. Ką jums pačiai reiškia tikra progimnazijos bendruomenė ir kaip ją kuriate kasdienybėje?

Tikra progimnazijos bendruomenė man pirmiausia reiškia žmones, kurie ne tik dirba po vienu stogu, bet ir jaučia bendrystę, pasitikėjimą bei norą veikti kartu. Mokytojo darbas dažnai peržengia pamokų ribas, daugelis mūsų mokykloje praleidžia daugiau laiko nei namuose su šeima. Noriu paneigti ir vis dar pasitaikantį mitą, kad pedagogai dirba tik pusę dienos. Bendradarbiaudami su kolegomis vykdome projektus, organizuojame renginius bei edukacines ekskursijas, ruošiame vaidinimus. Dažniausiai šis darbas tęsiasi ir grįžus namo, kuomet „Messenger“ grupėse dalijamės idėjomis, tariamės, kuriame kartu.

Manau, kad savo kasdienybėje bendruomenę stiprinu inicijuodama integruotas veiklas – tiek pamokas, tiek projektus. Man labai svarbu įtraukti kolegas kurti bei įgyvendinti idėjas. Džiugina tai, kad dar neteko išgirsti atsisakymo bendradarbiauti. Esu tikra, kad tai stipriausias pasitikėjimo ir bendros veiklos  įrodymas.

Kokiais būdais, jūsų manymu, mokytojas gali įkvėpti ne tik mokinius, bet ir savo kolegas?

Manau, kad didžiausias įkvėpimo šaltinis yra konkrečių veiklų rezultatai. Pavyzdžiui, kasmet organizuoju kalėdinį vaidinimą, Užgavėnių eitynes, renginį, skirtą Tarptautinei šeimos dienai. Džiugu, kai atsiranda kolegų, kurie kreipiasi ne tik prašydami pasidalyti idėjomis ar scenarijais, tačiau noriai prisijungia prie naujų veiklų. Mokiniai irgi nelieka abejingi  dar mokslo metų pradžioje klausdami, ką organizuosime be pamokų. Tad drįstu teigti, kad būtent dalijimasis ir atvirumas kuria įkvepiančią aplinką.

Bėgant metams mokykloje darosi lengviau, ar sunkiau? Galbūt auganti patirtis padeda susidoroti su iššūkias?

Sakyčiau, kad bėgant metams mokykloje lengviau netampa, nes iššūkių tik daugėja. Kaip ir daugelyje sričių, švietime nuolat vyksta pokyčiai, darbo tempas greitėja, o laiko viskam dažnai pritrūksta. Mokinius sudominti darosi vis sudėtingiau, nes didelę įtaką daro skaitmeninė aplinka ir išmanieji įrankiai.

Šiandien dirbdama mokykloje dažnai prisimenu M. Ende pasakojimo ištrauką iš seno vadovėlio apie „laiko vagis“ ir mergaitę, kuri padėjo žmonėms susigrąžinti prarastą laiką. Man atrodo, kad ši metafora labai tinka ir šiandien ne tik mokykloje, bet ir visoje visuomenėje. „Laiko vagimis“ galime vadinti ir šiuolaikines technologijas, kurios konkuruoja dėl mūsų dėmesio, ypač tarp mokinių. Tad, patirtis čia tampa neįkainuojamu įrankiu, nes suteikia daugiau lankstumo leidžia greičiau rasti sprendimus, geriau suprasti mokinius ir prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. 

Ar turite ritualą, padedantį pradėti dieną mokykloje? Kažką, kas suteikia ramybės ar įkvepia.

Turiu savo vaistažolių darželį – tai ir mano hobis, leidžiantis pabėgti nuo rutinos, triukšmo bei beprotiško tempo. Dalelę šio pomėgio kasdien atsinešu ir į darbą. Dieną pradedu nuo puodelio mėtų, šalavijų ar čiobrelių arbatos.
Į mokyklą atvykstu anksti, likus maždaug valandai iki pamokų. Gurkšnodama arbatą pasiruošiu dienai: įjungiu lentą, peržiūriu iš anksto paruoštas užduotis, parengiu skaitmenines platformas ir su gera nuotaika laukiu savo ugdytinių.

Pokalbio pabaigai – šiemet domimės, ką skaito mokytojai. Kokia paskutinė skaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį?

Į šį klausimą vienu sakiniu atsakyti būtų sudėtinga, nes skaitau daug. Kartais net patiriu savotišką „skaitymo perkrovą“ ir nebežinau, ką rinktis. Pastaruoju metu vis dažniau grįžtu prie klasikos, skaitytos prieš dvidešimt ar daugiau metų, neretai ir iš sūnaus, gimnazisto, privalomosios literatūros sąrašo. Kiekvieną kartą nustembu, kaip naujai galima pažvelgti į tą patį kūrinį. Tai dar kartą patvirtina, kad vertybės iš esmės nesikeičia.

Per pastaruosius metus iš naujo perskaičiau H. Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ ir H. Senkevičiaus „Quo vadis“. 

Į mokyklas atėjus įtraukiajam ugdymui, vis daugiau skaitau literatūros apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Didelį įspūdį paliko prieš kelerius metus skaityta L. Verslauskaitės knyga „Mano didelis mažas aš“ bei M. Haddono romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“.

Taip pat nuolat ieškau knygų, galinčių sudominti šiuolaikinius vaikus. Ne mažesniu atradimu tapo ir A. Ruhe „Kvapų vaistinė“. Ši knyga man ypač artima, nes joje pasakojama ne tik apie vaikų nuotykius, bet ir apie vaistažoles. Įkvėpta šio kūrinio, į mokyklą net buvau pakvietusi leidyklos „Debesų ganyklos“ atstovus su edukacija, paremta šia knyga.

Dėkojame jums už labai įdomų pokalbį ir linkime dar daug įkvepiančių metų šioje srityje!