Pedagogė Ligita vilniečius moko atrasti tautinio šokio žavesį

Sostinės vaikų ir jaunimo centro tautinių šokių ansamblio „Ugnelė“ vadovė Ligita Didžiulienė pernai apdovanota kaip viena Vilniaus metų mokytojų – už Lietuvos tautinės kultūros garsinimą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Ligita jau trejus metus skatina bendradarbiavimą tarp skirtingų meno formų, organizuoja tarpdisciplininius projektus, kur tautinis šokis derinamas su muzikiniais elementais, tokiais kaip muzika ar vizualizacijos.

L. Didžiulienė užaugo Šiauliuose, kur ją, dar mažą mergaitę, mama nuvedė į populiarų kolektyvą „Želmenėliai“, vadovaujamą Aldonos Masėnienės. „Mes šokome, edukavomės, važiuodavome į Rygą žiūrėti baletų. Vadovė mane užbūrė, pakerėjo. Ji buvo ir yra žmogus – legenda. Apie jokią kitą specialybę nebuvo net kalbos. Nepadėjo nei mamos įkalbinėjimai rinktis „normalią“ profesiją, nei giminės spaudimas. Žinojau, kad būsiu šokių vadovė. Ja ir esu. Šoku iki dabar“, – apie savo kelio pasirinkimą pasakoja Ligita.

Pačio pirmo karto, kai savo jėgomis teko vesti pamoką, „Ugnelės“  vadovė jau nepamena, tačiau sako, jog vadovė vyresniąsias merginas prašydavo padirbėti su mažaisiais šokėjais. Tai ir tapo mokytojavimo pradžia. „Vėliau, besimokydama Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto choreografijos katedroje, ketvirtame kurse dirbau mokykloje. Be akomponiatoriaus ruošiau šokėjėlius Dainų šventei. Kai dabar pagalvoju – pasitikėjimas savo jėgomis buvo beribis. Dabar ženkliai daugiau abejoju, tariuosi su savimi, kolegomis. Bet tuo jaunystė ir žavi“, – prisimena Ligita Didžiulienė.

Pedagogė kolegų giriama už inovatyvius sprendimus derinant tradicinius šokius su šiuolaikinėmis medijomis, taip pat Ligita skatina bendradarbiavimą tarp skirtingų meno formų, organizuoja tarpdisciplininius projektus, mokinius moko ne tik technikos, bet ir kūrybiškumo. „Turbūt ne vienas mano, kad tautinis šokis pasenęs, neįdomus. Bet ar gali būti neįdomu susipažinti su savo šaknimis, pajausti kūnu, širdimi ką reiškia būti lietuviu. Kodėl šokant susikabini taip, o ne kitaip, kodėl vilki tokį, o ne kitokį kostiumą, kodėl mūsų muzika skamba kitaip nei kitų tautų ir dar daug tų kodėl. Jei dėstomą dalyką pateiki sausai – tai ir bus neįdomu. Pati daug keliauju, cekãvijuosi, o tai turbūt savaime persiduoda ir tiems, kurie šalia manęs“, – sako mokytoja.

L. Didžiulienės karjeroje netrūksta į širdį įstrigusių šokėjų istorijų. Kolektyve kuriasi šeimos, vaikai žengia tėvų pėdomis. Kiekvienas šokių festivalis, kelionė nepraeina be nuotykių. Tautinis šokis yra bendruomenės šokis, tad kiekvienas pasirodymas yra unikalus išgyvenimas. „Dažniausiai šoka 8 poros. Nori nenori esi priverstas jausti, matyti kas šalia, lygiuoti, bendrauti akimis, šypsena, jausti erdvę, dalintis ja su šalia esančiais. Dainų šventėje dar įdomiau. Vieną šokį šoka 10 x 8. Įsivaizduojate – kokia bendrystė. Kiek žmonių alsuoja tuo pačiu ritmu, jausmu“, – šokio grožį atskleidžia pedagogė.

Ligita Didžiulienė tiki, jog „Ugnelė“ gyvuos ir po 10, ir po 100 metų: „Jei gyvuos Lietuva kaip Valstybė – stipri, savarankiška, tai aišku, kad gyvuos ir šokis, daina, muzika.“

Šokiui atsidavusi vadovė, paklausta, ar yra kažkokia veikla, kurią pati norėtų išmokti, sako dar besirenkanti ir besigryninanti, ką norėtų veikti, kai nerėkės skubėti į darbą, bet ir „sofos eksperte“ tapti nesinorės.

Dėkojame Ligitai už šiltą pokalbį ir linkime kuo ilgiau per gyvenimą judėti šokio žingsniu ir juo vesti jaunuosius vilniečius.