Vilniaus metų mokytojai 2026: Hatice Kubra Kaya

Šiemet tęsiame tradiciją ir ruošiamės jums pristatyti Vilniaus metų mokytojus ir vadovus 2026. 

Pristatome vieną iš Vilniaus metų mokytojų 2026 – Hatice Kubra Kaya, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Tarptautinio bakalaureato biologijos mokytoją.

Pedagogė įvertinta už gebėjimą greitai užmegzti ypatingą ryšį su mokiniais, taikyti įtraukiančius mokymosi metodus, atliepiančius individualius poreikius, ir padėti kiekvienam mokiniui pastebėti savo pažangą bei auginti pasitikėjimą savimi.

Kviečiame susipažinti su Hatice artimiau – mokytoja atsakė į keletą klausimų apie savo kelią į pedagogiką, kasdienius atradimus mokykloje ir tai, kas ją įkvepia dirbti su jaunais žmonėmis.

Kokius mokinio žodžius prisimenate iki šiol?

Kasmet prieš Kalėdų atostogas paprašau mokinių atsinešti vaišių į klasę ir paruošiu jiems mažų dovanėlių. Nors pati Kalėdų nešvenčiu, dalijimasis ta ypatinga akimirka su mokiniais mane labai džiugina. Praėjusiais metais, kai padariau tą patį, mokiniai man padovanojo gėlių puokštę ir pasakė: „Jūs praskaidrinate mūsų tamsias dienas, todėl padovanojome jums spalvingų gėlių, kad ir jūsų diena būtų šviesesnė.“ Taip pat mano pirmieji mokiniai, baigę gimnaziją liepą, man pasakė: „Jūs mums buvote tarsi vyresnioji sesuo...“

Šiuos žodžius prisimenu su šypsena, nes tai buvo mano pirmoji klasė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Išgirsti tokius ypatingus žodžius man priminė ir parodė, kad kažką darau teisingai. Galbūt tai ne itin susiję su pamokomis, tačiau man tai yra aiškus įrodymas, kad darau poveikį mokinių gyvenimams. 

Niekada nepradedu pamokos be...

...klausimo, kaip jie jaučiasi. Kartais pamirštu paklausti, tačiau pastebiu, kad šis klausimas iš tiesų daug ką keičia ir dažnai tampa trumpo pokalbio pradžia, padedančia mokiniams pasijusti geriau ir saugiau. Kartais taip pat paskatinu juos atlikti keletą tempimo ar kitų paprastų pratimų, kad ir kūnas, ir smegenys būtų pasiruošę mokytis.

Ko mokiniai niekada neišmoks iš vadovėlio?

Kaip būti geru žmogumi. To neišmokstame iš knygų. Tokios vertybės kaip patikimumas, sąžiningumas, pagarba ar geranoriškumas kitiems perduodamos tėvų arba mokytojų. Jei su mokiniu klasėje elgiamasi netinkamai, tai atsispindi ir jo elgesyje. Todėl stengiuosi ne tik mokyti savo dalyko, bet ir būti gero žmogaus pavyzdžiu, kuriuo mokiniai galėtų sekti.

Koks mitas apie mokytojo profesiją jus erzina?

Kad mokytojo atlyginimas yra mažas. Kartais tai, ką darome gyvenime, neturėtų būti matuojama pinigais. Žinau, kad laikas ir energija, kuriuos skiriu savo mokiniams, bei teigiamas poveikis jų gyvenimams man yra daug svarbesni nei keli tūkstančiai eurų daugiau kitame darbe. Pinigų su savimi neišsinešime, tačiau poveikis, kurį paliksime žmonėms, gali lydėti juos visą gyvenimą. Todėl labiau galvoju apie prasmę ir poveikį, o ne apie sumą.

Ką darote, kai pamoka vyksta ne pagal planą?

Tai visiškai normalu. Mes visi žmonės – kartais nesinori nei mokytis, nei, mano atveju, mokyti. Tada išnaudoju laiką tam, kad geriau pažinčiau savo mokinius. Kalbamės apie jų tikslus, ieškome būdų, kaip kitą pamoką pasitikti labiau motyvuotiems. Kartais tiesiog pasėdime tyloje, nes nuolat skubant retkarčiais reikia sustoti ir įsiklausyti į save. Pastebiu, kad tai padeda nurimti ir geriau pasiruošti kitoms pamokoms.

Kas, jūsų akimis, yra geras mokinys?

Aš neskirstau mokinių į gerus ar blogus. Mano nuomone, visi mokiniai yra ypatingi ir geri. Jie yra priežastis, dėl kurios kasdien keliuosi su šypsena ir einu į darbą. Kiekvienas jų yra unikalus. Vienam gali puikiai sektis biologija, kitam – ne, ir tai visiškai normalu. Mes visi esame skirtingi ir mokomės skirtingais būdais. Todėl, manau, svarbu nuo pat pradžių priimti kiekvieną mokinį kaip gerą, be etikečių. Kai mokiniai mato, kad jais tikima, stiprėja ir jų pasitikėjimas savimi.

Žmogus, iš kurio mokėtės ar tebesimokote.

Mano klasės auklėtoja buvo tas žmogus, kuris įkvėpė mane mokytis ir tapti mokytoja. Iš jos supratau, kad mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet ir parodo, jog gyvenime yra daug daugiau svarbių dalykų. Ji visada buvo šalia, kai man jos reikėjo, o pastebėjusi, kad jaučiamės prasčiau, nusivesdavo mus kavos ar pietų. Iki šiol ją laikau didžiausiu savo įkvėpimo šaltiniu ir stengiuosi savo mokiniams duoti tai, ką ji davė man.

Ko dar norėtumėte išmokti?
Esu dar labai jauna. Mokyti pradėjau būdama dvidešimties, o dabar, kai man beveik dvidešimt treji, matau, kiek daug galima nuveikti jaunystėje. Neseniai įstojau į Harvardo universiteto nuotolinę programą, susijusią su būsimomis doktorantūros studijomis. Tuo pat metu dėstau biologiją, turiu magistro laipsnį ir studijuoju pedagogiką. Žinau, skamba daug, tačiau užimtas gyvenimas man parodo, kad kai esi produktyvus ir iš tiesų mėgsti tai, ką darai, viskas susidėlioja į savo vietas.
Kai šiais metais baigsiu pedagogikos studijas, esu tikra, kad tai padės man dar profesionaliau dirbti ir toliau įkvėpti kitus. Noriu parodyti, kad jei jaučiate pašaukimą mokyti, verta suteikti šiai profesijai galimybę, nes tai darbas, kurio patirties nepakeis jokia kita profesija.

Trys su mokykla nesusiję dalykai, kurie kasdien suteikia daugiausia džiaugsmo.

Kelionės. Labai mėgstu keliauti. Jei neturėčiau darbo visą darbo dieną, tikriausiai susikraučiau gyvenimą į kuprinę ir iškeliaučiau po pasaulį. Bet kol kas turiu dirbti.
Skaitymas. Kartais skundžiuosi, kad neturiu laiko skaityti, tačiau iš tiesų galiu skaityti važiuodama į darbą ar universitetą, užuot naršiusi telefone.
Kava. Dienos pradžia su puodeliu karštos kavos yra vienas iš tų mažų dalykų, kurie mane labai džiugina.

Vieta, į kurią visada norisi sugrįžti.

Mano šeima, o tiksliau – mama. Nors esu iš Turkijos, mano tėvai gyvena Kazachstane, ten prabėgo mano paauglystė. Labai jų pasiilgstu, o būti toli nuo šeimos nėra lengva. Todėl kiekvieną kartą, kai tik turiu galimybę, noriu grįžti namo. Juk namai nėra vieta, kurioje gimei ar užaugai. Namai yra ten, kur yra tavo šeima.