Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato gidė-edukatorė N. Urbonaitė: „Vilnius yra mokykla“ – lyg kūrybinė laboratorija“

Miestas – tai gyva erdvė, kurioje apstu galimybių mokytis, pažinti ir patirti. Tokia idėja įkvėpė novatorišką iniciatyvą „Vilnius yra mokykla“, kuria siekiama sostinėje skleisti naują švietimo konceptą, t. y. skatinti švietimo įstaigas bent 10 proc. pamokų patirti nestandartinėse sostinės erdvėse. Viena tokių neįprastų edukacinių vietų yra Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Jo gidė-edukatorė Nerilė Urbonaitė pasakoja, kad toks projektas – ir pagalba mokytojams, ir kūrybiškas pačių tobulėjimas.

Kuo užsiima Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas?

Nerilė Urbonaitė sako, kad Vilniaus pilių rezervatas yra pats mažiausias Lietuvoje, bet jo „širdis“ turbūt pati didžiausia. Gidė pasakoja, jog čia telpa trys galingos pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji: „Viduramžiais tai buvo tikras LDK Pentagonas, čia gimdavo sprendimai, nuo kurių priklausė didžiulės valstybės likimas. O šiandien šios vietos kasdienybė sukasi tarp tyrimų, istorijos saugojimo ir gyvo pasakojimo“.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato komanda edukuoja, priima lankytojus, organizuoja ekskursijas, kultūrinius renginius, paskaitas ir kūrybines dirbtuves. Ypač daug dėmesio skiria vaikams ir mokykloms.

„Mūsų tikslas – parodyti, jog Vilniaus mieste yra pilių, kad šioje vietoje gimė valstybė, vyko lemiamos kovos ir sprendimai. Ir kad istorija nėra vien sausos datos, o gyvas pasakojimas, kurį galima paliesti, pamatyti ir išgirsti“, – dalijasi gidė-edukatorė.

„Vilnius yra mokykla“ – galimybė padėti mokytojams

N. Urbonaitė pasakoja, kad prie projekto „Vilnius yra mokykla“ prisijungė 2025 m. pavasarį. Motyvacija stiprėjo suvokiant, kaip stipriai padėtų milžinišką krūvį patiriantiems, istorijos temas gvildenantiems mokytojams. Taigi ilgai nelaukusi ji paruošė keturias pamokas, o jų ateityje bus daugiau.

„Noriu, kad kiekvienas mokytojas ramiai atvestų klasę ir jaustųsi užtikrintas, o istorijos temos būtų išaiškintos pagal vadovėlius: nuo Gedimino legendos, Vilniaus įkūrimo iki piliakalnių, valstybės pamatų. Taip pat žinotų, jog diskutuojame apie laisvės transformaciją nuo Viduramžių iki Naujausių laikų ir pasikeitusį lietuvių suvokimą apie atsakomybę už savo šalį“, – sako N. Urbonaitė.

Pasak edukatorės, Vilniaus pilių teritorija kalba apie istoriją garsiau nei skaidrės, todėl stengiasi sudominti vaikus, pažadinti jų smalsumą, atitikti bendrojo ugdymo programą ir kartu padėti mokytojui. Ligi šiol geriausiai pavyksta istoriją transformuoti į edukacinį žaidimą: su orientaciniais užsiėmimais, piliakalnių statymu, improvizacijomis ir net praeivių pagalba.

„Svarbiausia, kad vaikai patys pasakoja istorijas. Tai mums labai svarbu. Ypač, kai klasės tylenis prabyla, nes pasijunta atradėju, tada žinom, kad pamoka pavyko“, – įspūdžiais dalinasi N. Urbonaitė.
 
Gidė priduria, kad itin džiugina mokinių nuoširdumas, kai net abejingiausi po pamokos pasako: „Dabar labai myliu Gediminą“ arba po kurio laiko sutikę atbėga apsikabinti. Be abejo, nepakeičiami ir mokytojų atsiliepimai, ypač lydimi pastebėjimų, jog mokiniai ėmė domėtis istorija. 

Dalyvavimas projekte – investicija į Lietuvos ateitį

N. Urbonaitė įsitikinusi, kad projektas ugdo smalsius, savo šalį mylinčius vaikus: „Tai lyg raktas, kuris atrakina miestą, Vilnius tampa gyvu vadovėliu, kur kiekviena aikštė ar kalva – pamoka. Vilniaus pilių teritorijoje stovintis vaikas suvokia, kad čia pat vaikščiojo didieji kunigaikščiai ir jis pats yra istorijos tęsinys. Tai ugdo pasididžiavimą ir smalsumą. Mokytojai sako, kad tokie vaikai į penktą klasę ateina labiau „apšilę“, t. y. jie drąsiau kalba, geriau supranta istoriją“.

Pasak Vilniaus pilių valstybinis kultūrinio rezervato gidės-edukatorės, reikšmingi pokyčiai susiję ne tik su mokiniais, prasmės ir malonaus kūrybinio tobulėjimo tenka ir patiems.

„Mums tai – kūrybinė laboratorija. Kiekviena klasė yra kitokia, todėl pamokos tampa nuotykiu. Bendraudama su vaikais suprantu, kas jiems įdomu, sunkiau suprantama ir kokios mūsų klaidos. Tai nuolatinis priminimas, kad mokymasis yra dvipusis procesas: mes mokome ir kartu mokomės patys“, – šiltai atsiliepia N. Urbonaitė.