Istorijos mokytojas Antanas Jonušas: „Niekada nebuvau praradęs prasmės jausmo“

Antanas Jonušas, Vilniaus Valdorfo mokyklos ir „Pažinimo medis“ mokyklos istorijos ir pilietiškumo mokytojas, Vilniaus metų mokytojų 2025 rinkimuose apdovanotas už itin aktyvią veiklą ir lyderystę ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu bei už pozityvią informacijos sklaidą apie mokytojo profesiją.

Antanai, jūsų manymu, kokios savybės reikalingos šiandienos mokytojui, geram mokytojui?

Manau, svarbiausia, kad tiek šiandienos, tiek ateities mokytojui(-ai) nuoširdžiai rūpėtų jauni žmonės ir jų išsilavinimas. Kad vaikas rūpėtų labiau nei dalykas, kurio mokome. Kad žmogus matytų savo darbo prasmę ir degtų noru ją išpildyti. Manau, kad svarbiausia yra nuostatos ir vertybės apie ugdymą, požiūris į savo profesiją ir vaikus.

Būtų galima sudaryti ilgą įgūdžių, nuostatų „paketą“, kuris yra svarbus mokytojams:

•    Mokėjimas mokytis ir nuostata, kad mokytis reikės nuolatos ir šis procesas neturės pabaigos.
•    Tvirtas savo mokomojo dalyko, jo didaktikos ir bendrosios pedagogikos išmanymas.
•    Neuromokslų pagrindų išmanymas.
•    Emocinis tvirtumas.
•    Empatija.
•    Gebėjimas brėžti ribas, darbą atskirti nuo asmeninio gyvenimo, rūpintis savo poilsiu, atsistatymu.
•    Refleksyvumas.
•    Komunikabilumas.

Ir taip toliau – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. 

Tai didelis savybių ir kompetencijų bagažas. Ar turite savo mokytoją ar mentorių(ę), įkvepiančią(tį) tapti tokiu mokytoju?

Mokykloje turėjau nemažai mokytojų, kuriais žavėjausi kaip specialistais ir žmonėmis. Kai kurie jų man turėjo didžiulį poveikį – anglų mokytoja, kuri atvedė į debatų būrelį; istorijos mokytoja, kuri įtraukė į istorinių spektaklių statymą; mokyklos pavaduotoja ugdymui, kuri pasiūlė prisijungti prie žurnalistikos būrelio; fizikos mokytojas, nuolat rodęs meilę mokslui ir nuoširdų rūpestį mūsų supratimu. Pradinių klasių mokytoja buvo mano autoritetas – mokymasis jau pradinėje mokykloje man tapo vertybe.

Bandyti tapti mokytoju nusprendžiau sekdamas savo istorijos mokytojo Vaido Pamparo pėdomis. Bet pagarba mokytojo specialybei brendo nuo pat pradinės mokyklos ir daug mokytojų prisidėjo prie to, kad esu mokykloje.

Esate įvertintas už aktyvią veiklą ir lyderystę tarptautiniu mastu. Gal galite papasakoti, kokie projektai ar iniciatyvos jums patys brangiausi, daugiausiai davę kaip mokytojui?

Tarptautiškumas man bendrai labai svarbus: manau, kad gyvenant globaliame pasaulyje, susiduriant su globaliais iššūkiais, negerai būtų užsidaryti ties savo patirtimis ir perspektyvomis. Kiekviena tarptautinė patirtis praturtina ir leidžia pasijausti esant pasaulinės švietimo bendruomenės dalimi. Šis jausmas mane labai stiprina ir įkvepia. Iš pastarųjų patirčių labai stipri buvo kelionė į Ukrainą, pažintis su vietos mokytojais, pamokos vedimas Licėjaus nr. 39 mokiniams ir toliau besitęsiantis bendradarbiavimas su Ukrainoje sutiktais švietimiečiais.

Nuo 2021-ųjų kasmet dalyvauju Europos istorijos mokytojų asociacijos (Euroclio) metinėse konferencijose, kur kasmet vis skirtingose vietose susitinkame su kolegomis iš praktiškai viso pasaulio. Vien pokalbiai ir pažintys yra praturtinantys, o dar kartu kalbėtis apie istorijos mokymą ir mokytis vieniems iš kitų yra neįkainojama patirtis. Jau ruošiuosi kelionei į konferenciją Briuselyje balandį! Keliausiu kaip į šeimos susitikimą – kai kurie dalyviai ten būna kasmet.

Iš tarptautinių veiklų su mokiniais be galo stiprus buvo dalyvavimas Aušvico muziejaus projekte su savo dešimtokais. Ekskursija Aušvico muziejuje, kūrybinės dirbtuvės su nuostabiais edukatoriais ir ilgos prasmingos refleksijos yra visiškas turtas. Kai mokiniai sako, kad po kelionės grįžta kitokie – tai yra geriausia, ką gali išgirsti iš paauglių.

Pernai su kolegomis iš Valdorfo mokyklos suplanavome ir įgyvendinome pirmąją savo Erasmus+ kelionę su auklėtiniais į Prahą. Pažintis su vietos mokiniais, bendros veiklos, diskusijos ir tiesiog piknikas vaikams buvo tobula mokslo metų pabaiga. Būčiau svajojęs apie tokias veiklas būdamas mokykloje!

Ką tik grįžau iš Strasbūro, rimtos „Observatory of History Teaching in Europe“ (OHTE) konferencijos – su mokytojais, mokslininkais ir mokiniais kalbėjomės apie istorijos mokymą ir demokratiją. Organizacija tiria istorijos mokymo būklę Europoje ir nuosekliai dirba dėl kokybiško istorijos mokymo – į konferenciją vykau su diplomatine misija užmegzti kontaktą ir inicijuoti Lietuvos stojimą į OHTE. Tai buvo visai nauja, kitokia patirtis.

Esate giriamas ir už pozityvų mokytojo profesijos pristatymą. Sakykite, kaip motyvuojate save ir aplinkinius, kai, atrodo, švietime nuolat kyla problemų?

Manau, reikia priimti, kad švietimas visada susidurs su iššūkiais ir nuolat bus kaitos būsenoje. Pasaulis keičiasi greitai, o švietimui reikia ne šiaip neatsilikti – idealistiškai žiūrint, švietimas turėtų bandyti žengti žingsniu priekyje, kad galėtų padėti mokiniams suprasti tą besikeičiantį pasaulį ir rasti savo vietą jame.

Iššūkių netrūksta ir netrūks, bet svarbu, kokie naratyvai vyrauja: galime kalbėtis apie švietimo „krizę“ ar „griuvimą“, ko socialinėse medijose netrūksta. Galime kalbėtis apie iššūkius, bet kartu ir didžiulę pažangą, mokinių pasiekimus, pastangas ir sėkmes. Mano darbe tikrai daug džiaugsmo, kūrybos, juoko – noriu tuo dalintis, įkvėpti, gal net paskatinti kitus apsvarstyti galimybę mokyti. Socialiniuose tinkluose matau labai daug negatyvo – nors pats tikrai susiduriu su iššūkiais, noriu skleisti pozityvą. Tai man kartu yra ir refleksijos forma – nuolat bandau atrasti, ką įdomaus ar prasmingo nuveikiau, o atradimais pasidalinti.

Dalinuosi ir sunkumais. Manau, tai labai sveika – suprasti, kad visi susiduriame su sunkumais, galime apie juos kalbėtis. Mokytojo darbas toli gražu nėra vien džiaugsmas – mokslo metų ritmas yra gan žiaurus, emociniai sunkumai ir perdegimas yra dažnas mokytojų palydovas.

Bendrai mane motyvuoja mokiniai ir kolegos. Tiek Valdorfo, tiek „Pažinimo medžio“ mokyklose esu supamas nerealių motyvuotų kolegų, kurie nori dirbti su vaikais ir savo darbą daryti kiek įmanoma gerai. Niekada nebuvau praradęs prasmės jausmo. Žinau, kodėl esu mokykloje, ko siekiu. Prasmės jausmas mane veža.

Jūsų nuomone, kokių sisteminių pokyčių ar mažų, bet tvarių iniciatyvų labiausiai reikia Lietuvos (ar konkrečiai Vilniaus) švietimui šiandien?

Man labiausiai trūksta Lietuvos švietimo vizijos – kur link einame? Ko mes norime iš savo švietimo sistemos? Kokios norime mokyklos? Kartas nuo karto keičiame savo švietimo koncepciją, atrodo, iš visur prisigaudome idėjų ir bandome jas įgyvendinti vienu metu. Bet kur visa tai veda? Aš pasigendu švietimo lyderystės nacionaliniu mastu.

Kaip švietimo politikos ir administravimo magistras pasigendu protingos ir efektyvios švietimo vadybos. Manau, tai buvo didžiausia problema atnaujinant bendrąsias ugdymo programas 2022-aisiais.

Mokyti(s) Vilniuje yra stipriai kitaip nei bet kur kitur Lietuvoje: čia turime nerealią mokyklų, kitų švietimo galimybių įvairovę. „Vilnius yra mokykla“ yra nerealus projektas. Bet, gaila, kad ne visai tai prieinama visiems. Gaila girdėti, kad sostinėje trūksta vietų darželiuose ar net mokyklose. Kad kai kurios mokyklos yra priverstos dirbti dvejomis pamainomis.

Manau, kad svarbiausia turėti mokykloje dirbti norinčių žmonių – tada galima kalbėtis apie dideles ir mažas iniciatyvas, kurių reikia Lietuvai. Mokytojų trūksta ir, pagal prognozes, trūkumas tik didės. Tai yra milžiniška problema, kurią turime spręsti dabar.

Grįžkime prie jūsų darbo su mokiniais. Kaip jūsų ugdoma karta supranta pilietiškumą? Galbūt pastebite skirtumus lyginant, pavyzdžiui, su savo karta?

Gal vertėtų pirmiausia paklausti, kaip pilietiškumą supranta ir apie jį komunikuoja mokytojai. Tai, kokį turinį sudedame į žodį „pilietiškumas“, mokiniai perima. Jaučiu, pilietiškumas labiausiai siejamas su krašto gynyba, žiniomis apie šalies valdymo modelį, medijų raštingumas. Per mažai – su žmogaus teisėmis ir bendrai demokratinės kultūros kompetencijomis. Teoriškai integruojame pilietiškumo kompetenciją į skirtingų dalykų pamokas, bet realybėje, manau, dažniausiai viską paliekame pilietiškumo mokytojams ir tai vienai savaitinei pamokai. Aišku, yra mokyklų, kurios į pilietiškumo ugdymą žiūri atsakingai: organizuoja įvairias veiklas, kurios aprėpia visą mokyklos bendruomenę, nepalieka visko ant vieno mokytojo pečių.

Taip ir „mano kartoje“: vienose mokyklose buvo stipri mokinių savivalda ir daug galimybių mokiniams mokytis demokratijos, kitose – tik ta viena savaitinė pilietiškumo pamoka. Kas tikrai pasikeitė – tai dėmesys medijų raštingumui ir atsparumui dezinformacijai, kas labai džiugina.

Kokie klausimai ar temos labiausiai sudomina jūsų mokinius šiandien?

Manau, visiems paaugliams pasaulyje labiausiai rūpi suprasti save, kurti prasmingus santykius, suprasti pasaulį ir ieškoti savo vietos jame. Jiems rūpi santykiai su bendraamžiais, jausmai, meilė, priklausymas grupei.

„Ar aš esu normalus?“ yra labai tipinis jauno žmogaus klausimas sau, kuriuo paprastai nesidalinama su kitais.

Be šių egzistencinių klausimų mokinius domina labai skirtingos sritys: vieni labai domisi politika ir bando suprasti tarptautinius santykius. Kiti gyvena menu. Treti – sportu. Man labai gražu, kad esame skirtingi, galime bandyti suprasti žmonių kitoniškumą ir iš jo mokytis.

Pokalbio pabaigai – šiemet domimės, ką skaito mokytojai. Kokia paskutinė skaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį?

Koks geras klausimas interviu pabaigai! Skaitymas man kaip oras – jei nerandu laiko skaitymui, atrodo, dūstu nuo rutinos. Stengiuosi skaityti kasdien, bent po truputį. Iš pastaruoju metus skaitytų knygų labiausiai paveikė ir įsiminė Timothy Snyder „Kelias į nelaisvę“, jei kalbame apie dalykinę literatūrą. Labai ją rekomenduoju, manau, tai be galo aktuali knyga. Mano šių metų grožinės literatūros perlas – „Seserų varpų“ trilogija. Iš mokslinės fantastikos – „Šachtos“ trilogija. Nuolat skaitau ir knygas apie mokymą – šiuo metu mėgaujuosi knyga „Teach like a champion“ – norėčiau, kad kas nors ją išleistų lietuviškai.

Dėkojame už labai įdomų ir įkvepiantį pokalbį. Linkime ir toliau nepamesti prasmės jausmo, savo veikla įkvėpti kitus ir saugoti save – jūsų reikės dar ne vienai mokinių kartai!