Jolita Stankevičiūtė – metų mokytoja, įkvepianti vaikus drąsai, atradimams ir bendrystei

Vilniaus lopšelio-darželio „Aušrelė“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Jolita Stankevičiūtė Vilniaus metų mokytojų 2025 apdovanojimuose pagerbta už aktyvų įsitraukimą, siekiant švietimo bendruomenės profesinio tobulėjimo ir bendradarbiavimo stiprinimo, už gerosios patirties dalinimąsi šalies ir tarptautiniu mastu bei inovatyvių metodų taikymą.

Pedagogė savo profesinį kelią pasirinko vedina vidinio noro padėti vaikams jaustis suprastiems ir priimtiems: „Visą laiką jaučiau, kad noriu padėti paaugliams – ypač tuomet, kai jie jaučiasi nesuprasti. Tai siejasi ir su mano asmenine patirtimi. Dėl to pasirinkau studijuoti etikos didaktikos bakalaurą“. Visgi gyvenimas pakrypo kiek kita linkme – pradėjusi dirbti darželyje, Jolita čia pasiliko ir šiandien sako besijaučianti savo vietoje.

Kasdienybėje su vaikais netrūksta nei iššūkių, nei prasmingų atradimų

Mokytoja atvirai kalba, kad vienas sudėtingiausių jos darbo aspektų – bendradarbiavimas su tėvais ir siekis keisti nusistovėjusias nuostatas. „Sunkiausia – padėti tėvams suprasti, kad būtent jie yra pagrindiniai savo vaiko ugdytojai. Mes – tik partneriai, padedantys tam tikrose srityse“, – sako ji. Pedagogė pastebi, jog vis dar pasitaiko atvejų, kai tikimasi, kad darželis perims visą atsakomybę už vaiko emocijų valdymą ar net kasdienius higienos įgūdžius.

Vis dėlto bet kokius sunkumus atsveria akimirkos, suteikiančios profesinį džiaugsmą. Jolitos teigimu, didžiausia motyvacija – vaikų pasiekimai, net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai maži: „Kartais tai gali būti net paprastas tiesios linijos kirpimas, bet konkrečiam vaikui tai – milžiniškas žingsnis“.

Kolegos Jolitą vertina kaip pedagogę, nuolat skatinančią profesinį tobulėjimą ir atvirą naujovėms. Pati pedagogė sako, kad tobulėti ją labiausiai skatina patys vaikai. „Yra posakis „tobulumui nėra ribų“, ir kartais tikrai pagalvoju, kad tas ribas reikėtų apsibrėžti. Vis dėlto pasaulis, technologijos ir vaikai nuolat keičiasi, tad sustoti neįmanoma. Labiausiai mane motyvuoja vaikų pokalbiai apie naujus žaidimus, filmus, atradimus. Jie nuolat primena, kad pasaulis juda į priekį, tad ir man reikia judėti kartu“, – sako mokytoja.

Šis požiūris natūraliai atsispindi ir Jolitos taikomuose ugdymo metoduose. Pedagogė yra apdovanota už inovatyvių metodų taikymą ugdymo procese, o skaitmeniniai sprendimai tapo neatsiejama jos darbo dalimi: „Šiuolaikiniai vaikai auga skaitmeniniame amžiuje, tad norime ar ne – skaitmeniniai sprendimai turi tapti ugdymo dalimi“, – teigia ji. Dažniausiai pamokose mokytoja naudoja „Kahoot“ programą, QR kodus, įvairias teminėms savaitėms ar projektams pritaikytas skaitmenines platformas. Pasak mokytojos, šie metodai vaikus itin įtraukia, stebina ir leidžia jiems mokytis per žaidimą.

„Šiuolaikiniai vaikai nebėra pasyvūs klausytojai – jiems reikia judėjimo, tyrinėjimo, realių pavyzdžių“, – pabrėžia Jolita. Būtent todėl pedagogė vis dažniau renkasi patirtinį ugdymą, kuris leidžia vaikams mokytis per veiklą, patyrimą ir asmeninį išbandymą.

Tvirtas pagrindas – ne tik akademinis ugdymas

Priešmokyklinis ugdymas yra ypatingai svarbus etapas vaiko gyvenime, nes būtent čia formuojami pagrindiniai gebėjimai, reikalingi sklandžiam perėjimui į mokyklą. Mokytoja sutinka, kad akademinės žinios svarbios, tačiau nemano, jog tai – vienintelis sėkmės garantas. „Ne mažiau reikšmingi ir savarankiškumo įgūdžiai, emocijų pažinimas, gebėjimas nebijoti klysti. Visada vaikams kartoju, kad svarbiausia – drąsa klausti, išbandyti, priimti iššūkius“, – akcentuoja mokytoja.

Pedagogė taip pat atvirai kalba apie realybę, su kuria vaikai gali susidurti mokykloje. Tai – ir nekonstruktyvi kritika, ir net patyčios: „Todėl mokome vaikus atpažinti jausmus ir stiprinti vidinį atsparumą“, – sako Jolita.

Pedagogė įsitikinusi, kad gražaus bendruomeniškumo pagrindas yra pagarba ir gebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra: „Nesvarbu, kokia jo rasė, tikėjimas, kultūra ar auklėjimo patirtys – kiekvienas vertas supratimo ir įsiklausymo. Tai pagrindas sėkmingam bendradarbiavimui su kolegomis, tėvais ir vaikais“.

Pokalbio pabaigai, kaip ir visų šiųmečių nominantų, paprašėme Jolitos prisiminti, kokios paskutinės skaitytos knygos paliko didžiausią įspūdį: „Tai būtų Ilonos Skujaitės „Karo nuotaka“ ir Mario Escobar „Aušvico lopšinė“. Abi knygos – jautrios, paliečiančios ir verčiančios susimąstyti apie žmogaus stiprybę bei išgyvenimą ekstremaliomis aplinkybėmis“.

Dėkojame pedagogei už šiltą pokalbį ir linkime gražaus santykio tiek su savo mažaisiais mokiniais, tiek su visa bendruomene.