Mokyklos direktorė Diana Slepakovienė: „Sėkmę matuoju žmonių, kuriais galiu pasitikėti, ratu“

Praėjusių metų rudenį ant Vilniaus metų mokytojų apdovanojimų scenos lipo ir ugdymo įstaigų vadovai. Viena jų, Vilniaus Šeškinės pradinės mokyklos direktorė Diana Slepakovienė pagerbta už ilgametį ir sėkmingą darbą, kūrybiškumą, aktyvumą, gebėjimą dalintis gerąja patirtimi, nuoširdų atsidavimą į vykdomą veiklą, siekiant kokybės ir rezultato. Su Diana kalbamės apie švietimą, komandos įkvėpimą ir mokyklos ateitį.

Kodėl pasirinkote būtent mokyklos vadovės kelią? Švietimas visada buvo labiausiai traukusi sritis?

Mokyklos vadovės kelio pasirinkimas yra mano asmeninis sprendimas, tačiau jį įtakojo daug susiklosčiusių aplinkybių ir šalia buvę žmonės. Dirbau pradinių klasių mokytoja ir mane pastebėjo kolegė, kuri ir pasiūlė direktorės pavaduotojos ugdymui pareigas. Buvau 24 metų, todėl tai buvo iššūkis, bet aš jį priėmiau. Po dvejų metų, paraginta mokyklos bendruomenės, tapau laikinai einanti pareigas direktore. Ir taip tas laikinumas įsuko į vadybinius dirvonus. Dabar tvirtai žinau, kad sprendimą nulėmė gilus įsipareigojimas švietimui, noras daryti įtaką mokinių gyvenimams, aistra lyderystei ir galimybė formuoti ateities kartas.

Švietimo kelio pasirinkimas kilo iš vidinio pašaukimo ir vertybių, susiformavusių dar ankstyvame etape. Manau, kad tai gimė iš neišsipildžiusios mamos svajonės. Ją išpildėme mes, vaikai, nes keturi iš penkių pasirinkome pedagogo kelią. Mama įskiepijo meilę mokslui, kūrė ypatingą vertybinę terpę, todėl ją laikau „liaudies pedagoge“ (apie ją rašiau kursinį darbą). Visada svajojau tapti pradinių klasių mokytoja, o pirmieji profesinio meistriškumo kursai – paruošti trejais metais jaunesnį kaimyną pirmai klasei. Jau tada pajutau tą ypatingą „mokytojo džiaugsmą“, kai pamatai akyse įsižiebusią supratimo kibirkštį. Tas jausmas neišblėso ir dabar – jis tik stiprėja. Tvirtai tikiu, kad švietimas yra visuomenės pažangos pagrindas, o mokykla – erdvė, kurioje formuojamos ne tik žinios, bet ir žmogaus charakteris bei vertybinės nuostatos. Man darbas su vaikais suteikia tiesioginį grįžtamąjį ryšį ir prasmės pojūtį. Matant mokinių pasiekimus ir jų augimą, sustiprėja įsitikinimas, kad pasirinktas mano kelias yra teisingas. Vadovo pozicija leidžia šią aistrą pakelti į kitą lygį – ne tik mokyti vieną klasę ar dalyką, bet formuoti visos mokyklos viziją, strategiją ir kurti palankią kultūrą visiems bendruomenės nariams.

Kelias prasidėjęs nuo pedagogo darbo, sukaupta patirtis ir noras daryti platesnę įtaką natūraliai atvedė iki vadovavimo mokyklai.

Esate apdovanota už ilgametį sėkmingą darbą ir begalę kitų pasiekimų. Kokius savo sprendimus pati laikote sėkmingiausiais, labiausiai pasiteisinusiais ar tiesiog įsimintiniausiais savo, kaip mokyklos vadovės, karjeroje? 

Šis klausimas leidžia pažvelgti į vadovavimą ne per skaičių, o per vertybių ir pokyčių prizmę. Tvirtai žinau, kad mokyklos vadovo pasiekimai yra tiesioginis mokyklos bendruomenės sėkmės atspindys. Vadovas veikia ne kaip atskiras vienetas, o kaip visos bendruomenės procesų įgalintojas.

Sėkmę dažnai nusako sprendimo poveikis ateityje. Čia tiktų paminėti Sahil Bloom 10-10-10 taisyklę: įvertink, kaip dėl sprendimo jausies po 10 minučių, 10 mėnesių ir 10 metų. 2006 m. mūsų mokykloje buvo įsteigta specialioji klasė mokiniams, turintiems elgesio ir / ar emocijų sutrikimų – rastas naujas šių mokinių ugdymo būdas. Tai pirmoji Lietuvoje tokia specialioji klasė. Stengėmės sudaryti sąlygas šiems mokiniams mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, nes anksčiau jiems buvo skiriamas mokymas namuose arba nuotolinis ugdymas. Pagrindinis šios klasės tikslas – taikant dalinę įtrauktį, įvairius ugdymo(si) metodus ir būdus, koreguojant elgesį, sugrąžinti mokinius į bendrojo ugdymo klasę. Praktinė patirtis ir mokykloje atlikti tyrimai leido papildyti pedagoginę ir vadybinę teoriją – sukurti darbo su šiais mokiniais modeliai mokytojams ir mokyklų vadovams. Turime daug darbo su šiais mokiniais sėkmės istorijų ir jas dažnai pristatome šalies ir užsienio pedagogams.

Sėkmingais laikau sprendimus, kurie teigiamai veikia kitų gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje. Įsimintiniausias priimtas sprendimas – padėti mokytojams emociškai atsitiesti COVID-19 pandemijos metu. Operatyviai priimti teisingi sprendimai užtikrino ugdymo kokybę, bet tai iš pedagogų pareikalavo daug jėgų. Todėl penktadieniais po pamokų organizuodavau neformalius virtualius susitikimus. Anksti ryte mokytojai rasdavo laišką, kuriame be susitikimo temos, būdavo nedidelė intriga (pvz. nurodytas aprangos kodas (primiršti aukštakulniai, padažytos lūpos)). Kiekvieną susitikimą lydėdavo prasminga, gerą žinią transliuojanti daina. Šiems susitikimams ruošdavausi visą savaitę, bet atsipirko su kaupu – mes buvome kartu, buvome stipri komanda. Pedagogai nežinojo, kad palaikymo trūko ir man, bet švytinčios jų akys man buvo geras užtaisas ruoštis kitam susitikimui. Jei mokykloje savo sėkmę matavau pažymiais, tai gyvenime ją matuoju žmonių, kuriais galiu pasitikėti, ratu.

Akivaizdu, kad jūsų komanda jums labai svarbi. O kaip skatinate ją augti, tobulėti ir nebijoti naujovių šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje?

Tai yra nuolatinis procesas, kuris turi būti paremtas pasitikėjimu bei aiškia vizija. Kai švietimo sistema susiduria su sparčia technologine kaita ir kintančiais ugdymo prioritetais, savo komandą skatinu pasitelkdama šias strategijas:

1. Pasidalijamoji lyderystė ir įgalinimas. Tikiu, kad kiekvienas mokytojas yra savo srities lyderis. Skatinu kolegas ne tik vykdyti nurodymus, bet ir patiems inicijuoti pokyčius. Suteikdama laisvę priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo klasės ar projekto naujoves, auginu jų profesinį pasitikėjimą. Giliai įstrigo metinių pokalbių metu išgirstas teiginys, kad ne vienam darbuotojui pakeičiau likimus, nes gebu įžvelgti potencialą, padedu atsiskleisti ir net užaugti.

2. Prioritetinis kvalifikacijos tobulinimas. Savo komandą orientuoju į šias kryptis: skaitmeninės kompetencijos ir DI – mokomės ne tik naudoti technologijas, bet ir kritiškai vertinti jų poveikį ugdymui; įtraukusis ugdymas – tobuliname įgūdžius dirbti su įvairių poreikių mokiniais, užtikrindami kiekvieno vaiko sėkmę; socialinis ir emocinis intelektas – investuojame į mokymus, padedančius stiprinti bendruomenės atsparumą ir psichologinę gerovę. 

3. Saugios erdvės klaidoms kūrimas. Naujovės neatsiejamos nuo rizikos, todėl diegiu kultūrą, kurioje klaida laikoma mokymosi dalimi, o ne nesėkme. Skatinu mokytojus išbandyti naujus metodus (pvz., personalizuotą mokymą) ir reflektuoti patirtis metodiniuose aptarimuose. Didelį dėmesį skiriu tarimuisi.

4. Gerosios patirties sklaida. Viešai pristatoma geroji patirtis formuoja mokyklos, kaip lyderės ir inovatorės įvaizdį švietimo bendruomenėje. Praėjusiais metais mokykla organizavo respublikinę metodinę-praktinę konferenciją „Mokinio pasiekimai ir pažanga. Individualios mokinio pažangos matavimo sistemos tobulinimas“. Mokytojai pasidalino gerąja patirtimi ir pristatė mokykloje sukurtą savitą individualios pažangos aplanką „Korys“ bei trišalių susitikimų (mokinys–tėvai–mokytojas) modelį. Pranešimų rengimas yra viena iš aktyvių profesinio tobulėjimo formų, kuri skatina bendradarbiavimo kultūrą ir padeda kolegoms greičiau perimti sėkmingus metodus.

5. Motyvacija per įvertinimą ir orias sąlygas. Suprantu, kad noras tobulėti glaudžiai susijęs su savijauta. 2026 m. sausį atlyginimų didinimas pedagogams (apie 8,41 %) yra svarbus išorinis motyvatorius, rodantis valstybės pagarbą profesijai. Kartu su finansiniu augimu, mokykloje siekiu kurti palaikančią atmosferą, kurioje kiekvienas darbuotojas jaustųsi matomas ir vertinamas. 

Daugeliui didele našta tampa biurokratiniai reikalavimai. Kaip jums pavyksta išlaikyti balansą tarp jų ir kūrybiškos, gyvos mokyklos vizijos?
 
Balansą tarp biurokratijos ir kūrybiškumo išlaikyti padeda ne kova su sistema, o strateginis prioritetų perskirstymas. Štai kaip tai įgyvendinu:

- Stengiuosi optimizuoti procesus, nes biurokratinius reikalavimus vertinu kaip rėmus, o ne kaip sienas. Mokykloje paliekame tik tuos procesus, kurie kuria vertę mokiniui, o visa kita maksimaliai supaprastiname. 

- Įgalinu – dalinuosi atsakomybe su administracijos komanda. Kai už biurokratines sritis atsakingi kompetentingi kolegos, aš, kaip vadovė, galiu išlikti ugdymo lydere, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas pamokos kokybei ir inovacijoms.

- Pasitarnauja skaitmenizacija ir DI kaip pagalbininkai. Visiems mokytojams sudarytos sąlygos naudoti išmaniąsias lentas, mokiniams – planšetes, nešiojamuosius kompiuterius. Mokykloje aktyviai išnaudojame dirbtinio intelekto ir automatizuotų sistemų galimybes. Tai leidžia daugiau dėmesio skirti atnaujintų ugdymo programų kūrybiškam įgyvendinimui ir mažinti biurokratinę naštą mokytojams.

Kad biurokratija neužgožtų vizijos, į darbotvarkę oficialiai įtraukiame laiką „be popierių“. Tai metodinės valandos, skirtos tik idėjų generavimui, dalijimuisi sėkmės istorijomis. Daug dėmesio skiriam neformaliems pokalbiams su mokiniais. Mano tikslas – užtikrinti, kad biurokratija liktų „nematoma“, o mokyklos bendruomenė jaustų tik gyvą, pulsuojantį kūrybinį procesą.

Kaip apibūdintumėte savo mokyklos bendruomenę? Galbūt turite kokių nors tradicijų ar projektų, kuriais ypač didžiuojatės?

Mūsų mokyklos bendruomenė yra gyvas, evoliucionuojantis organizmas, kurio išskirtinumas slypi atvirumo ir bendrakūrystės principe. Mes ne tik mokome(ės), bet ir kartu kuriame mokyklą kaip „gyvąją laboratoriją“. Štai kuo mes ypač didžiuojamės:

- Puoselėjama pasitikėjimo kultūra. Tėvai pas mus yra ne svečiai, bet aktyvūs edukacinių procesų dalyviai (Kalėdiniai skaitiniai, Laisvės ir gynėjų dienos liudijimas, Adventinių vainikų pynimas ir t.t.) bei partneriai, priimant strateginius sprendimus. Džiugina, kad vis daugiau tėvų registruojasi pokalbiams su direktore „Trečiadienio arbata“.

- Mokykla be sienų. Mokykla aktyviai taiko mišraus ugdymo modelį, siekdama pamokas perkelti į miesto erdves, tėvų darbovietes. Tai padeda griauti sienas tarp teorijos ir praktikos.

- Pasiekimų pripažinimas. Puoselėjama „Šeškiuko garbės“ nominacijos įteikimo tradicija, kai mokiniai apdovanojami už mokyklos vardo garsinimą Vilniaus ir respublikiniuose renginiuose. Už nuopelnus mokyklai mokiniai įrašomi į Garbės knygą. Šioje knygoje pasirašo ir mokinių tėvai, darbuotojai, kuriems rūpi mokyklos pasiekimai ir visos bendruomenės gerbūvis.

- Kultūrinis ugdymas. Liaudiškų šokių kolektyvas „Sukutis“ (suteiktas aukščiausia meninis lygis, nuolatiniai „Dainų šventės“ dalyviai), renesanso šokių kolektyvas „Arcus“ atstovauja mokyklą šalies, užsienio festivaliuose, konkursuose.

- Kūrybiniai renginiai. Didžiuojamės jau tradicija tapusiais renginiais, kurie suburia mokinius, tėvus ir mokytojus bendrai veiklai: šalies 1–4  kl.  mokinių  vokalinių  ansamblių,  chorų  festivalis „Advento tyloje“; respublikinis 1–4 kl. mokinių vokalinių ansamblių, chorų ir šokių festivalis „Virš vaivorykštės“; Vilniaus pradinių klasių mokinių piešinių konkursas „Seku seku Žiemos pasaką“; Vilniaus 3–4 kl. mokinių, lankančių etikos pamokas, viktorina „Esu tolerantiškas“.

Didžiausias mūsų išskirtinumas yra tai, kad mes nebijome keistis ir augti kartu su savo mokiniais, paversdami kiekvieną iššūkį nauja mokymosi galimybe.

Kaip įsivaizduojate savo mokyklą po penkerių–dešimties metų? Kokie iššūkiai laukia?

Mokyklos ateitį matau per esminės fizinės ir edukacinės transformacijos prizmę. Šiuo metu mokykla stovi ant didelių permainų slenksčio, kurios ir suformuos jos veidą. Matau ne tik kaip pastatą, bet kaip atvirą ekosistemą, kuri peržengia tradicines ugdymo ribas.

2025 m. pabaigoje savivaldybė išdavė leidimą mūsų mokyklos rekonstrukcijai. Po keletos metų tai bus visiškai pasikeitusi įstaiga su atviromis, šviesiomis erdvėmis, pritaikytomis tiek individualiam mokymuisi, tiek aktyviam bendradarbiavimui. Mokykla taps „Visos dienos mokyklos“ centru, kuriame infrastruktūra (pvz., pritaikytos poilsio ir užklasinės veiklos zonos) tarnaus mokiniams iki pat vakaro. Atliepiant pasirinkta vertybe „Mokymas(is) visur ir visada“, mokykla išaugs iš tradicinių sienų. Pamokos natūraliai integruosis į mokyklos sodą, daržą ir miesto erdves, akcentuojant patyriminį ugdymą, kurį šiandien simbolizuoja sėkmingi projektai, kuriuos inicijuoja mokyklos mokytojai. 

Po dešimties metų dirbtinis intelektas bus kasdienis įrankis, padedantis personalizuoti užduotis kiekvienam pradinukui. Tačiau mokyklos pagrindinė stiprybė išliks bendruomeniškumas ir vertybių puoselėjimas, tęsiant stiprias mokyklos tradicijas. Iššūkių laukia daug, bet paminėsiu svarbiausius:

1. Rekonstrukcijos proceso valdymas. Artimiausiu metu didžiausias iššūkis bus užtikrinti sklandų ugdymo procesą vykstant pastato transformacijai ir efektyviai išnaudoti naujai suformuotas erdves.

2. Įtraukiojo ugdymo realizavimas. Mokykla turės pilnai pritaikyti metodikas ir aplinką vaikams su įvairiais poreikiais, užtikrinant, kad kiekvienas mokinys jaustųsi sėkmingas.

3. Bendruomenės dalyvavimo stiprinimas. Iššūkis išliks išlaikyti aukštą tėvų ir mokinių įsitraukimą į mokyklos gyvenimą, valdymą.

4. Mokytojo vaidmens kaita. Pedagogams teks užduotis iš „žinių perdavėjo“ tapti labiau moderatoriais, emocinės savijautos kuratoriais ir vertybių puoselėtojais, nes technologijos perims dalį informacijos teikimo funkcijų. 

Mokykla po dešimtmečio bus ne tik pradinio ugdymo įstaiga, bet ir modernus bendruomenės traukos centras, kuriame „kiekvienas vaikas nori mokytis“.

Vadovaujant mokyklai kada nors įmanoma atsikvėpti, pailsėti? Galbūt turite savo receptą kaip atsigauti, persikrauti, įsikvėpti naujiems darbams?

Rasti laiko poilsiui yra ne tik įmanoma, bet ir būtina, siekiant išvengti perdegimo ir išlaikyti kūrybinį potencialą. Mano, kaip vadovo, „receptas“ susideda iš kelių esminių ingredientų:

1. Mikro-pertraukos darbe. Net ir 5–10 minučių atsiribojimas nuo ekrano ar popierių padeda sugrįžti į darbus šviežia galva. Mano „persikrovimas“ mokykloje dažnai būna tiesioginis bendravimas su mokiniais, darbuotojais – išėjimas į koridorių per pertraukas primena tikrąją mano darbo prasmę ir suteikia teigiamos energijos. 

2. Griežtos ribos tarp darbo ir namų. Mokykloje problemų niekada netrūksta, tačiau mokausi jas palikti už kabineto durų. Namų erdvė man yra skirta šeimai ir asmeniniams pomėgiams (prisipažinsiu, kartais nepavyksta). Žinau, kad pailsėjęs vadovas yra geresnis vadovas, todėl savaitgaliai be darbinių laiškų tampa mano higienos norma. 

3. Asmeniniai įkvėpimo šaltiniai. Kiekvienas vadovas turi savo būdus „įsikrauti“. Mano pasirinkimas – ilgi pasivaikščiojimai ar laikas gamtoje, kas padeda nurimti ir geriau išgirsti savo mintis. Kitas būdas – mezgimas, kuris leidžia smegenims pailsėti nuo nuolatinio planavimo ir sprendimų priėmimo. Paradoksalu, bet naujų žinių įgijimas mane ne vargina, o įkvepia naujiems darbams ir suteikia pasitikėjimo savimi. Kadangi pradinių klasių mokytojos išsilavinimą įgijau senokai, todėl gilinu žinias įtraukiąjam ugdymui. Papildomai įgijusi kompetencijų dirbti specialiuoju pedagogu ir logopedu, mąstau kaip tobulėti ir toliau.

4. Delegavimas ir pasitikėjimas komanda. Atsikvėpti pavyksta, nes žinau, kad galiu pasitikėti savo komanda. Delegavimas nėra tik užduočių perdavimas – tai galimybė mano pavaduotojams ir mokytojams augti prisiimant atsakomybę, o man – rasti laiko strateginiam mąstymui ar poilsiui. 

Geriausias įkvėpimas ateina tada, kai pavyksta suderinti profesinį augimą su asmenine gerove. 

Pokalbio pabaigai – kokia paskutinė skaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį?

Edward Carey knyga „Mažė“. Šis autorius pasižymi savitu, kartais gal keistu ir fantasmagorišku stiliumi. Tai unikalus ir nepamirštamas pasakojimas, apie mažą, trapią, bet nepaprastai atsparią ir smalsią mergaitę. Jos kelias nuo našlaitės iki pasaulinio garso vaškinių figūrų muziejaus įkūrėjos Paryžiuje yra itin įkvepiantis. Knyga nukėlė į XVIII a. Prancūziją, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvykių sūkurį. Autorius meistriškai kuria niūrią, bet kartu ir stebuklingą to meto atmosferą, kurioje persipina menas, mirtis ir išgyvenimas. Nepaisant visų aplinkybių ir siaubo, knyga man paliko gilų įspūdį apie žmogaus gebėjimą išgyventi, prisitaikyti ir rasti prasmę mene net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.

Dėkojame už įkvepiantį pokalbį ir linkime kuo didžiausios sėkmės šiame mokyklos pokyčių etape.