Pradedančioji mokytoja Evelina: „Norėjosi pradėti daryti kažką prasmingesnio nei sudaryti dar vieną pelningą sandorį“

Ekonomikos ir verslumo mokytojai Evelinai Rudienei Vilniaus Žaros gimnazija yra pirmoji mokykla jos kaip mokytojos karjeroje. Verslo administravimo bakalauro ir investicijų valdymo magistro studijos Eveliną natūraliai buvo nukreipusios į privatų verslo sektorių, kur ji dirbo įvairių sričių įmonėse – pardavimų vadyboje ir verslo konsultavime. Tuomet apie mokymą net nepagalvodavo –  vadovavo pardavimų komandoms, vykdė darbuotojų mokymus, vėliau išbandė ir savo verslo kelią, kuris davė labai daug patirčių ir pamokų, kol susidėliojo aiškūs prioritetai ir siekiai.

Evelina, kaip galiausiai sugalvojote ateiti į mokykla? Kaip susidėliojo tie prioritetai ir nauji siekiai?

Kelią į mokyklą nulėmė ne tik profesinės patirtys, bet ir tai, kad esu dviejų vaikų mama. Šeimoje auga jau paaugliai vaikai, kurie susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais, ir kuriems tėvų pagalba bei įsitraukimas yra labai reikalingi. Taip keliai suvedė su šiandieninėmis mokyklos aktualijomis, nuolatine įvairių sprendimų paieška ir didele informacijos doze apie tai, kiek iššūkių turi švietimo sistema.

Būtent čia gimė jausmas, kad jei visi prisidėtume prie švietimo sistemos augimo – ne tik smerktume ar kritikuotume, bet pasigilintume ir padėtume savo žiniomis, patirtimi, laisvu laiku, iniciatyvomis, idėjomis ir įžvalgomis – mūsų vaikams galėtų būti geriau. Galėtume padėti kuo daugiau vaikų ir kurti stiprią, su šiuolaikiniu gyvenimu integruotą mokyklą.

Tad tai nebuvo senos svajonės įgyvendinimas?

Niekada neturėjau tikslo ar svajonės būti mokytoja. Nebuvo ir kažkokio staigaus atsivertimo į šią sritį – labiau tai įvardinčiau kaip atėjusį poreikį ne tik imti iš visuomenės, bet ir duoti savo indėlį. Norėjosi pradėti daryti kažką prasmingesnio nei sudaryti dar vieną pelningą sandorį – ieškojau gilesnės prasmės, galimybės prisidėti prie visuomenės gerovės.

Natūraliai kilo klausimas – kaip? Galime savanoriauti, galime prisidėti prie įvairių iniciatyvų, ypač svarbių šiandieniniame karo kontekste. Tačiau yra dar viena itin svarbi sritis, kurioje matau begalinę prasmę – turime užauginti pilietišką, stiprią, iššūkiams pasiruošusią kartą. Būtent ši karta bus mūsų valstybės pagrindas ir formuos mūsų, mūsų vaikų bei anūkų ateitį.

Jau karantino metu pradėjau domėtis galimybėmis tapti mokytoja. Greitai susiradau pedagogikos studijas kvalifikacijai įgyti, nes ji būtina norint dirbti mokykloje. Net buvau įveikusi motyvacinį pokalbį viename iš šalies universitetų, tačiau tuo metu susiklosčiusios aplinkybės šį planą nustūmė į šalį.

Bet kai kartą garsiai pasakai apie savo norus, visata pradeda veikti. Praėjusiais metais socialiniuose tinkluose pastebėjau „EDU Vilnius“ kvietimą – tai buvo paskutinė registracijos į „Pradedu mokyti Vilniuje“ programą diena. Ilgai negalvojau – priėmiau tai kaip ženklą ir užsiregistravau. Taip prasidėjo mano kelias su „EDU Vilnius“ ir mokytojos vaidmeniu.

Ir mokiniams atnešėte savo karjeroje įgytas žinias.

Taip, mokomąjį dalyką pasirinkau pagal savo specialybę. Nors ekonomikos ir verslumo mokytojų Lietuvoje netrūksta (didesnis trūkumas jaučiamas lietuvių kalbos, matematikos, kalbų ir kitų dalykų srityse), man šis dalykas – kaip ir pilietiškumo, gyvenimo įgūdžių, geografijos ar istorijos pamokos – atrodo puiki galimybė integruoti vaikus į mus supantį pasaulį. Per šiuos dalykus skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžiai papildomi pasaulio pažinimu, platesniu aplinkos suvokimu, kritiniu mąstymu, sprendimų priėmimu ir kitais socialiniais gebėjimais.

Šių įgūdžių vaikams dažnai trūksta, nes dėl didelio tempo jie gyvena savo susikurtuose burbuluose: tėvai daro karjerą ir stokoja laiko, informacijos srautas – begalinis, vertybių skalės – iškreiptos. Nėra lengva vaikams susiorientuoti.

Su kokio amžiaus mokiniais dirbate?

Dirbu su 10–12 klasių mokiniais – tai jau jauni suaugusieji. Jie dažnai turi tvirtą nuomonę, kartais būna kategoriški, bet kartu – labai „alkani“ informacijos. Mūsų užduotis – pasiekti juos taip, kad jiems įdomi informacija būtų ne tik „Instagram“ ar „TikTok“ turinyje, bet ir mokykloje. Kad mokytųsi ne todėl, jog taip reikalauja sistema, o todėl, kad jaučia vertę ir susidomėjimą.

Turime konkuruoti su greitai pasiekiamu pramoginiu turiniu. Bendrosios programos yra pagrindas, tačiau mokytojo užduotis – jas integruoti į dinamišką šiuolaikinį pasaulį, reaguoti, adaptuoti, pritaikyti.

Didelė atsakomybė tenka dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Jie pasaulį suvokia kitaip, todėl svarbu gebėti juos suprasti, pamatyti jų unikalias stiprybes. Statistika rodo, kad kiekvienoje klasėje 15–20 proc. mokinių turi išskirtinių savybių, gebėjimų ar poreikių, todėl mokytojams itin svarbu juos atpažinti ir palaikyti.

Tyrimai rodo, kad pirmieji 3–5 metai mokykloje yra svarbiausi. Papasakokite apie savo pradžią – kas tampa didžiausiais iššūkiais pradėjus dirbti mokykloje?

Didžiausias iššūkis – susigaudyti tvarkose ir visoje sistemoje. Turime nemažai biurokratijos: daug kas turi būti aprašyta, suplanuota, užfiksuota. Taip pat didelis tempas vykdant programą.

Esu kokybės šalininkė – man svarbu ne tik „išeiti“ programą, bet ir pasiekti realų supratimą. Vaikai skirtingi, mokosi skirtingu tempu, todėl suprasti jų poreikius ir pritaikyti programą skirtingiems mokymosi stiliams užtrunka. Tenka išbandyti įvairias metodikas, kol supranti, kas veikia. Vieno teisingo recepto čia nėra.

Dar vienas svarbus aspektas – kad tai tautinių mažumų mokykla. Ilgą laiką šioje mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, todėl egzistuoja ir šioks toks kalbos barjeras. Tad aš šioje mokykloje jaučiu ypatingą misiją. Labai džiaugiuosi mokyklos vadovybės ryžtu vis daugiau dalykų dėstyti lietuvių kalba. Ekonomikos ir versumo pamokose kalbame tik lietuviškai ir taip jaučiuosi prisidedanti prie vaikų lietuvių kalbos žinių gilinimo. Šiems vaikams integracijos labai reikia, juk jie gyvena Lietuvoje, bet savo rajone ir namie kalba tik rusų kalba ir vėliau nemokėdami lietuvių kalbos susiduria su sunkumais tiek studijuojant, tiek darbo rinkoje. Tad lietuvių kalbos įgūdžių lavinimas yra labai svarbi ugdymo proceso dalis.

O kokią reikalingą pagalbą jūs pati gaunate iš „Pradedu mokyti Vilniuje“?

Esu labai patenkinta sprendimu prisijungti prie šios programos. Čia gaunu daug tikslingų mokymų, padedančių susigaudyti procese ir įvairiose situacijose. Čia sužinau, kaip veikia ne tik mano mokykla, bet ir kokios yra kitų mokyklų bei mokytojų patirtys, taip pat gaunu švietimo profesionalų įžvalgas ir patarimus.

Labai svarbu, kad daug kalbame apie vaikų pažinimą – kaip juos geriau suprasti, kaip padėti jiems mokytis. Mano manymu, tai esminė vieta. Esu vadybos specialistė ir išmanau savo dėstomą dalyką, tačiau dirbant su vaikais svarbūs jų gebėjimai, jausmai, aplinka, iš kurios jie ateina, jų patirtys. Tik tai supratę galime tapti tikrais mentoriais jų mokymosi kelionėje.

Be stiprių mokymų „EDU Vilnius“ suburia nemažą mokytojų bendruomenę, o tai neįkainojama vertė pradedančiajam mokytojui. Čia gali dalintis patirtimis, gauti palaikymą. Susidūrus su iššūkiais labai lengva išsigąsti ar nuleisti rankas, todėl palaikanti bendruomenė suteikia saugumo jausmą.

Bendrai, jūsų nuomone, kokiems žmonėms yra skirtas mokytojo darbas?

Empatiškiems žmonėms, turintiems norą duoti. Tada ieškai būdų, metodų, giliniesi, nuolat mokaisi ir nepasiduodi. Blogiausia, kai mokytojo darbas tampa nesibaigiančiomis darbo valandomis dėl pinigų. Tikiu, kad tik aukštesni tikslai gali vesti link kokybės švietime.

Labai svarbu spręsti vadybos, darbo apmokėjimo ir mokytojų motyvacijos klausimus. Pervargęs, nemotyvuotas mokytojas, dirbantis pernelyg didelį valandų skaičių, kad išlaikytų šeimą, tampa nebe nauda, o žala sistemai.

Papasakokite apie vieną gražiausią ir vieną sudėtingiausią savo patirtį dirbant mokytoja.

Viena sudėtingiausių patirčių – kai klasėje vaikai susirenka pavargę, apatiški, paskendę savo mintyse, o tu turi per 45 minutes sužadinti jų smalsumą. Supranti, kad neužtenka vien žinių – turi rasti kelią į kiekvieną iš jų. Kai klasėje 25–30 mokinių, tai kasdienis iššūkis.

Tačiau dienos pabaigoje išgirsti žodžiai: „Jei ne jūs, nebūčiau daręs šios užduoties“, „Ačiū, buvo gera pamoka“, „Su jumis daug sužinojome“ – yra didžiausias įvertinimas. Tai reiškia, kad bent kelias pamokas jau „laimėjau“, ir tai labai motyvuoja nesustoti.

Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką savo darbe, kas tai būtų?

Leisčiau mokytojams dirbti ne daugiau kaip 15–20 kontaktinių valandų per savaitę. Tuomet liktų laiko kurti naujus metodus, ieškoti būdų pasiekti mokinius, gilinti dalyko aktualumą, skirti dėmesio savišvietai. Tikiu, kad tik pailsėjęs ir augantis mokytojas turi kuo dalintis.

Pabaigai – leiskite geriau jus pažinti ir pateikite įdomų faktą apie save.

Mokiniai nustemba sužinoję, kad be darbo turiu ir kitų pomėgių – ir tai ne tiesiog sporto klubas. Esu tautinių šokių grupės „Dalužė“ narė. Puoštis tautiniu kostiumu ir puoselėti tautinio šokio tradicijas man didelė garbė.

Taip pat jau trečius metus mokausi važinėti riedlente. Išbandžiusi vandenlentę ir snieglentę, geriausiai jaučiuosi būtent ant riedlentės. Smagu, kad Lietuvoje daugėja vidaus parkų, kuriuose galima važinėti ir žiemą. Ten sutinku nemažai suaugusių bendraminčių, su kuriais kartu mokomės.

Be to, riedlentė – puiki sporto forma neuroįvairovei. Todėl rekomenduoju ją išbandyti disleksiją ar ADHD turintiems vaikams bei suaugusiesiems. Mokykloje su mokiniais dažnai aptariame, kur mieste geriausia važinėti – šioje srityje jie puikūs patarėjai.

Nuotr. Rūtos Rimkutės Augutės