Vilniaus metų mokytoju tituluotas G. Kantakevičius: apie reikšmingą apdovanojimą, meilę savo profesijai ir visuomet besišypsančius vaikus

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir Vilniaus Trakų Vokės lopšelio-darželio fizinio ugdymo mokytojui Gabrieliui Kantakevičiui. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistas sulaukė už jaunosios kartos motyvavimą domėtis fizinio aktyvumo naujovėmis, teniso užsiėmimų integravimą į bendrąją fizinio ugdymo programą ir tai, kad jo organizuojamose fizinėse veiklose dalyvauja ne tik vaikai, bet ir jų tėvai bei bendruomenės nariai, o pats mokytojas geba dirbti su įvairių poreikių ir galimybių mokiniais.

Kalbėdamas apie šį apdovanojimą G. Kantakevičius teigia, kad  pedagogams labai svarbu būti ne tik išgirstiems, bet ir įvertintiems, todėl Vilniaus metų mokytojo titulas  jam – itin svarbus ir reikšmingas.

„Atsimenu, kai prieš penkerius metus pirmą kartą lankiausi tuometinėje „Siemens“ arenoje, kur vyko Vilniaus metų mokytojo apdovanojimai, ir savo žmonai juokais sakiau, kad galbūt vieną dieną ant šios scenos stovėsiu ir aš – ir štai, prašau, tai tikrai įvyko. Todėl noriu išskirtinį ačiū pasakyti Vilniaus Trakų Vokės lopšelio-darželio direktorei Eglei Šiškienei ir visam kolektyvui, kuris kartu su tėveliais nusprendė, kad esu to vertas. Šis apdovanojimas man yra tikrai svarbus – labai malonu būti įvertintam, nes būtent to pedagogams ir reikia“, – dalijasi specialistas.

Didžiausia motyvacija – besišypsantys vaikai

Fizinio ugdymo mokytoju G. Kantakevičius dirba jau šešerius metus. Paklaustas, kaip jam pavyksta išlaikyti entuziazmą mokyti, pedagogas teigia, kad dienų, kai nesinori eiti į darbą,  nebūna, o didžiausia motyvacija jam – besišypsantys ir noru sportuoti degantys vaikai.

„Tokių dienų, kai nesinori eiti į darbą, man nebūna. Žinoma, jei dieną prieš turiu kokį renginį, kuris užsitęsia iki vakaro, ryte keltis būna sunkiau, galbūt kažkiek tingisi, bet vos tik įžengiu pro sporto salės duris ir pamatau vaikus, o ypatingai – visuomet besišypsančius, norinčius sportuoti darželinukus, visas nuovargis kaipmat pradingsta“, – pasakoja G. Kantakevičius ir teigia, kad vienas didžiausių šio darbo privalumų – galimybė motyvuoti jaunąją kartą.

„Atsimenu, prieš mėnesį su vaikais bendrosios gimnastikos pamokoje mokėmės šokinėti su šokdyne, tačiau vienai mergaitei to padaryti niekaip nepavyko. Daug bendravome, aiškinomės, kodėl nepavyksta, bandėme iš naujo, kol galiausiai prieš savaitę laiko ji ne tik išmoko tai kuo puikiausiai daryti, bet ir nusipirko savo šokdynę, kad galėtų ir toliau treniruotis namuose – tokie momentai man teikia labai daug džiaugsmo ir be abejonės yra vieni didžiausių šio darbo privalumų. Taip pat jaučiu malonumą žinodamas, kad po pamokų vaikai ir toliau aktyviai leidžia laiką – sportuoja, eina į būrelius. Žinoma, tai – ir labai didelis tėvų nuopelnas“, – dalijasi Vilniaus Trakų Vokės lopšelio-darželio mokytojas.

Svarbiausia mylėti tai, ką darai

Kalbėdamas apie tai, koks turėtų būti geras pedagogas, G. Kantakevičius teigia, jog vienos stebuklingos formulės nėra, vis tik dvi savybės, jo nuomone, yra itin svarbios: „Visų pirma, mokytojas turi neskirstyti vaikų į „geras‘‘ ir „blogas“, neieškoti juose trūkumų ir skirtumų bei suprasti, kad visi vaikai turi labai didelę ir atvirą širdį, kupiną meilės. Antra – pedagogas turi gerbti vaikus, būti žmoniškas, turėti kantrybės ir nepykti, kai jie daro klaidas“, – dalijasi jis.

Vis tik ne paslaptis, kad pedagogo kelią šiandien renkasi vis mažiau jaunų žmonių – anot specialisto, priežasčių yra ne viena, tačiau viena pagrindinių – viešojoje erdvėje formuojama nuomonė apie šią profesiją.

„Skaitydamas žiniasklaidą ar žiūrėdamas televiziją nuolatos matau vien neigiamas naujienas – tai mokytojų atlyginimai per maži, tai nuolatiniai streikai, tai narkotinių medžiagų plitimas ugdymo įstaigose, tai dar kas... O štai apie gerąsias praktikas kalbama daug mažiau – manau, nuolatinis neigiamų naujienų srautas tikrai tam daro didelę įtaką, o jei dar apie pedagogikos studijas svarstantys mokiniai savo mokyklose turėjo blogų patirčių...“, – sako fizinio ugdymo mokytojas.

Pats Gabrielius šią profesiją pasirinko dėl didelės meilės futbolui ir sporto salėje praleistos paauglystės. Anot jo, savo sprendimu dar nėkart neteko suabejoti, o kitiems jauniems žmonėms, dar tik pradedantiems savo karjerą šioje srityje, specialistas linki būti drąsiems, nuolatos skaityti naujausią literatūrą ir mokslinius straipsnius, bendrauti su kolegomis ir nebijoti prašyti pagalbos: „Mokytojo darbas tikrai nėra iš lengvųjų, tačiau jeigu myli tai, ką darai, nėra jokių šansų, kad nepavyks būti puikiu savo srities specialistu.“