Vilniaus metų mokytojai 2026: Irina Delgiado

Vilniaus „Žaros“ gimnazijos dorinio ugdymo ir gyvenimo įgūdžių mokytoja Irina Delgiado Vilniaus metų mokytojų 2026 apdovanojimuose apdovanota už kūrybiškumą ir inovatyvumą organizuojant integruotas pamokas miesto erdvėse, naujų ugdymo metodų, iniciatyvų ir mokomųjų priemonių kūrimą.

Kviečiame su šia puikia pedagoge susipažinti šiek tiek neformaliai – per keletą trumpų klausimų.

Man įdomu, nusprendžiau ateiti. Kokius mokinio žodžius prisimenate iki šiol?

Iki šiol prisimenu, kaip įėjau į IVG klasę, tai buvo mano pirmoji etikos pamoka. Esu žemo ūgio, o ten sėdi mokiniai, dvigubai už mane aukštesni. Mintyse galvoju: „Jie ir patys gali iš pamokos išeiti, ir mane išnešti“.
Pasitiko mane, žinoma, klausimu: „Kam mums etika?“.
„Gerai, – sakau, – kad paklausėte. Rašote su DI?“.
„Rašome!“
Sakau: „O kas autorius – jūs ar DI?“.
Susimąstė, diskusija.
„Ar yra planuojančių dirbti medicinoje?“.
„Yra“, – atsako.
„O kas, jei pas jus ateis pacientas ir pasakys: „Noriu savo ranką pakeisti bioniniu protezu“?“ Vieni sako: „Negalima“, kiti: „Bet tai asmeninis reikalas“.
Diskusija.
„O teismų sistemoje? Ar galima laikyti poelgį morališkai teisingu, jei žmogus pažeidė įstatymą, kad padėtų kitam?“.
Vėl dilema. Pasikalbėjome.
„Na, matote, – sakau, – etika apima viską. O mes dar kultūros net nepalietėme...“.
Po kiek laiko, vienas IVG mokinys, turintis didelių problemų su lankomumu (muzikantas, kuris jau susiplanavo savo karjerą), ateina su gitara į 9-ą etikos pamoką.
Sakau: „Mes jau buvome tave praradę, nesuprask manęs neteisingai, bet nesitikėjau tavęs pamatyti 9-oje pamokoje.“
Ir jis man atsakė: „Man įdomu, nusprendžiau ateiti“. Štai ši frazė mane ir motyvuoja.

Mano supergalia – humoro jausmas! Niekada nepradedu pamokos be...

Kadangi dirbu su paaugliais, mano supergalia – humoro jausmas! Niekada nepradedu pamokos be pokšto, o pirmąją dienos pamoką dažniausiai pradedu nuo muzikos. O kartais penktokai net moko mane naujų šokio judesių!

Ko mokiniai niekada neišmoks iš vadovėlio?

Manau, kad iš vadovėlių neįmanoma išmokti kritinio mąstymo ir pasitikėjimo savimi. Tam reikia tikros patirties. Todėl su mokiniais daug diskutuojame. Pavyzdžiui, kai mokiniai išsakė problemą „Mūsų niekas negirdi“, surengėme bendrą mokinių, mokytojų ir mokyklos administracijos diskusiją. Juk svarbu ne tik mokėti išsakyti savo nuomonę, bet ir išgirsti kitus. Pasitikėjimo savimi taip pat neišmoksi iš vadovėlio. Todėl kartu su komanda įgyvendiname DofE programą, kurioje mokiniai patys planuoja žygius, priima sprendimus, įveikia sunkumus ir atranda, kad gali daugiau, nei patys manė.

Argi nėra prestižas būti ateities dalimi? Koks mitas apie mokytojo darbą jus erzina?

Mane erzina mitas, kad mokytojo profesija yra neprestižinė. Manau, niekas iš šalies neturi teisės nuspręsti, ar mano profesija prestižinė, ar ne. Per pamoką apie profesijas aiškinausi, kuo mano mokiniai svajoja tapti ateityje. Pasirodo, mano klasėse mokosi vaikai, svajojantys tapti verslininkais, skrydžių palydovais, politikais, mokytojais, treneriais ir įvairių kitų profesijų atstovais. Ir tada pagalvojau: argi nėra prestižas būti ateities dalimi? Juk kiekvieną dieną turiu galimybę prisidėti prie žmonių, kurie kurs mūsų rytojų, augimo.

Ką darote, kai pamoka nesiklosto pagal planą?

Taip nutinka retai, bet kartais mokiniai nori pasidalyti savo emocijomis, mintimis ar idėjomis, ir jiems tai būna labai svarbu. Tokiomis akimirkomis leidžiu sau nukrypti nuo pamokos plano, nes man svarbu juos išgirsti. Esu dėkinga mokiniams už jų atvirumą ir pasitikėjimą manimi.

Kas jums yra geras mokinys?

Manau, kad žmonės nėra tiesiog geri arba blogi. Su mokiniais puikiai suprantame, kad žmogaus, kurio viduje slypi visas kosmosas, neįmanoma įvertinti pagal du kriterijus. Kiekvienas mokinys yra unikalus, turintis savo pasaulį, svajones ir galimybes. O svarbiausia – mes kasdien mokomės vieni iš kitų. Ne tik aš mokau juos, bet ir jie mane.

Mokiniai mane moko drąsos turėti savo balsą. Žmogus, iš kurio mokėtės / mokotės ir pati.

Visą gyvenimą mane supa žmonės, iš kurių mokausi svarbių gyvenimo pamokų. Mano vyras moko mane sąžiningumo ir rūpestingumo, dukra – niekada nepasiduoti ir atkakliai siekti savo tikslų, o mokiniai – drąsos turėti savo balsą, nebijoti jo išsakyti ir ginti savo teises. Tikiu, kad kiekvienas sutiktas žmogus gali mus ko nors išmokyti, jei tik esame pasirengę mokytis.

Norėčiau, kad jie patikėtų, kokie yra nepaprasti. Dalykas, kurį dar norėtumėte išmokti.

Nuo tada, kai atvykau į Lietuvą, nuolat mokausi. Mokausi kursuose, universitete ir darbe. Tačiau turbūt labiausiai norėčiau išmokti paauglių kalbos – tokios, kuria galėčiau jiems pasakyti, kokie jie nepaprastai stiprūs, drąsūs ir unikalūs. Ir svarbiausia – kad jie ne tik išgirstų, bet ir patikėtų tuo patys.

Giliausią įspūdį palikusi knyga, filmas ar kitas meno kūrinys.

Turbūt didžiausią įspūdį man palikusią knygą perskaičiau dar paauglystėje. Vasaras leisdavau pas močiutę sodyboje, kur vienintelė pramoga buvo skaitymas. Skaičiau viską – ir mokykloje užduotas knygas, ir tas, kurias tik pavykdavo rasti.

Ir štai vieną dieną į mano rankas pateko Johanno „Faustas“. Netikėtai ši knyga mane taip įtraukė, kad pradėjusi skaityti ryte negalėjau atsitraukti, kol neužverčiau paskutinio puslapio. Turbūt nuo tada manęs neapleidžia viena mintis: „ Teorijos, brangusis drauge, pilkos, užtat gyvenimo auksinis medis žalias“. Galbūt todėl ir šiandien tikiu, kad tikrasis mokymasis vyksta ne tik iš knygų, bet ir pačiame gyvenime.

Trys su mokykla nesusiję dalykai, kurie jus labiausiai džiugina kasdieniame gyvenime.

Šeima, kelionės ir draugai. Laikas su artimaisiais suteikia šilumos ir laimės, kelionės leidžia atrasti naujas vietas, kultūras ir patirtis, o draugai pripildo kasdienybę juoko, nuoširdžių pokalbių ir gražių akimirkų.

Vieta, į kurią visada norisi grįžti.

Kreta. Sala, į kurią norisi sugrįžti pasibaigus mokslo metams. Ten žmonės niekur neskuba, saulė šviečia, vaisiai skanūs, o gyvenimas teka savu, ramiu ritmu.